Sėkmės, brandos ir pastovumo etalonas

Lietuvos džiazo elite ir net Olimpe Dainius Pulauskas ir jo grupė įsitvirtino jau seniai. Daugybę ištikimų, dėmesingų gerbėjų šie lietuviai turi ne tik Tėvynėje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui juos vadina „Lietuvos džiazo ambasadoriais“, „konvertuojama džiazo valiuta“. Tad šį kartą Dainius Pulauskas ir jo D.P.G. – iš arti.SKAITYTI DAUGIAU

Reinis Hofmanis

Trisdešimt dvejų fotomenininkas iš Latvijos Reinis Hofmanis jau puikiai pažįstamas pasaulio fotografijos žinovams ir žiūrovams. Jo personalinės parodos buvo surengtos ne tik gimtinėje, bet ir Estijoje, Lietuvoje, Prancūzijoje, o grupinėse parodose darbus eksponavo Belgijoje, Portugalijoje, Islandijoje, Italijoje, Vokietijoje, Baltarusijoje, Kanadoje, Singapūre bei Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Pirmoji didžiulė sėkmė, kurią patyrė jaunasis menininkas, jį aplankė Latvijoje organizuojamame fotomeno konkurse 2Annas Fotofabrique, kuriame 23-ejų R. Hofmanis tapo nugalėtoju. 27-erių jis laimėjo pagrindinį ArchiFoto prizą, po metų Sony World Photography Awards „Architektūros“ kategorijoje jam paskirta antroji vieta. R. Hofmanio darbus jau publikavo Le Monde, Esquire, New York Times, Financial Times, Forbes, Spiegel, Hohe Luft, Süddeutsche Zeitung Magazine, FK Latvian Photography Yearbook, o vieną jo nuotraukų viršeliui pasirinko The British Journal of Photography.

Studijuodamas Latvijos meno akademijoje Vizualinės komunikacijos fakultete, R. Hofmanis tikrai nemanė, kad grafinis dizainas tebus jo užsiėmimas duonai pelnyti, o tikrąja aistra taps fotografija. Pasinaudojęs tarptautinių mainų programos suteikta galimybe išvykti į Hanoverį, Taikomųjų mokslų ir meno universitete pasirinko Fotografijos padalinį. Ten jis gavo tai, ko negalėjo pasiūlyti Latvija – šiuolaikinius darbo instrumentus, kitokį požiūrį, visas galimybes įgyvendinti savo sumanymus.

R. Hofmanis yra dokumentinės ir inscenizuotos fotografijos autorius, kuriam svarbu išsakyti savo idėją, konceptualiai papasakoti istoriją. Jis nori pagauti „gryną ir tikrą“ akimirką, jausmą, kad kažkas nutiko iš tiesų, ir šitą paties išgyventą liudijimą perduoti žiūrovui. Regis, jam nepakanka vienos nuotraukos, vieno peizažo ar veikėjo – savo darbus pristato serijomis: Ugnis, Teritorija, Akmenys, LARP (Live action role playing), Modelis, Sale (Parduodama) ir kitomis. Žiūrovas, stebėdamas šiuos pasakojimus, neabejotinai atkreips dėmesį ne tik į koncepciją, gilyn neriančias metaforas, bet ir į gebėjimus atskleisti turinį – tikslingą fotografo pasirinkimą, puikų techninį atlikimą, estetinę pajautą.

Klausiamas, kokios temos jam aktualiausios, R. Hofmanis teigia, kad visą laiką atkreipia dėmesį į žmogaus ir aplinkos tarpusavio santykius. Štai serijos Parduodama nuotraukose matyti tik kraštovaizdis, vietos, į kurias įsmeigtas skelbimas „Parduodama“, bet jos pasakoja apie žmogaus daromą įtaką žemei, aplinkai. O serijų LARP arba Modelis objektas – pats žmogus. Reinis sako, kad jį domina ir supa ypatingos, kitokios asmenybės. Žmonių grupės ar visuomenės dalys, kurias kažkas vienija, kažkas atskiria nuo visų kitų. Identiteto ir savasties paieškos, išreiškiamos sąmoninga ar nesąmoninga pozicija. „Mane traukia ir žavi, kai žmonės daro ką neįprasto – gal nelogiška, vertinant pagal visuomenės priimtus standartus, bet iš individo žiūrėjimo taško – tai asmeniškai svarbu, reikšminga,“ – prisipažįsta fotografas.

Žaidžiame literatūrą

Šių metų gegužės mėnesį Bostono koledžo informatikos studentai pagal Jameso Joyce’o romaną „Ulisas“ („Ulysses“) sukūrė kompiuterinį žaidimą „Joycestick“ (http://joycestick.com). Šis virtualios realybės sistemoms skirtas žaidimas atkuria didžiąją dalį romane nupasakoto (šiandien jau gerokai pasikeitusio) Dublino ir suteikia galimybę pasižvalgyti pagal aprašymus atkurtuose interjeruose. Čia nerenkami taškai, niekas nieko nesivaiko, tiesiog, anot kūrėjų, yra pasiūloma galimybė paklaidžioti materializuotame vieno garsiausių modernizmo prozos tekstų pasaulyje, „pačiupinėti“ tai, kas iki šiol tebuvo žodžiai.SKAITYTI DAUGIAU

Pašnekesys kūno kalba (vietoj interviu)

„Gaudau žvaigždę“, – parašiau žinutėje. Kada jai geriau skambinti – ryte ar vakare? Būna, kad menininkai yra ankstyvi, vyturiai, o būna, kad atbunda tik popietėmis ir gyvi iki paryčių. Kokia yra „Auros“ įkūrėja, choreografė Birutė Letukaitė? „Gerai, kad paklausei, ji gyvena naktimis“, – man atsakė.SKAITYTI DAUGIAU

Juodoji teatro dėžutė. Kodėl neatidarius?

Šiuolaikinės kultūros diskursas yra labai platus ir nuolat kintantis – tai ne tik skirtingų kartų, stilių ir vertybių dialogas, nesiliaujanti polemika. Vis dažniau didžiuliame plūste plūstančios informacijos, kuri vieną sekundę sensta, o kitą – jau atnaujinama, sraute ir kultūros kūrėją, ir vartotoją ištinka paralyžius. Vieni klausia ir piktinasi, kiti kritikuoja ir neigia, treti įrodinėja ir laužo… Lyg ir vaikiška nesuprasti, kas yra menas, tačiau šių dienų kontekste tai tampa rimta problema, nes menas nebeteko klasikinių pamatų, išlietų iš aiškių apibrėžimų. Subkultūros įsipina į bendrą kūrybos audinį, menininku vadinamas ne profesionalo diplomą turintis, o saviraiškos originalumu nustebinęs, pribloškęs žmogus, vis daugiau kūrinių „išeina į gatves”, apleisdami menui skirtas erdves. Įvairiomis kultūros temomis diskutuoti ne tik įdomu, bet ir verta. Pati diskusija yra mūsų indėlis į šią sritį. „Nemunas“ – atviras visiems ir skirtingiausioms temoms. Rugpjūčio numeryje publikuotas interviu „Giedriaus Kuprevičiaus koncertas“ tapo akstinu rastis replikai. Tai džiugina. Tikime, kad panašių pokalbių bei polemikų bus ne viena.

Žurnalo redakcijaSKAITYTI DAUGIAU

Austėja Eglynaitė | Eilėraščiai

dievo krumpliai

atmenu tave
ir Vilnių,
kiek prasčiau
popierinius drugius,
vienas po kito
kramsnojančius
dievo krumplius.
atmenu tave,
ir gatvėje mimus,
bėgiojančius veidrodžio šukėmis,
atsargiai, kad neįsipjautų, atsargiai,
kad bespalvis kraujas neišsilietų…
kiek prasčiau –
popierinius dramblius,
laužančius paskutinįjį krumplį,
tuoj sulūš, tuoj pratrūks
dievo pirštai
groti žmogaus kaulų klavišais.SKAITYTI DAUGIAU

Sąlygos

Prenclauerbergas; 14 m2 kambarys, 450 eurų mėnesinis mokestis, 150 eurų užstatas.

Tamsi ir apleista laiptinė. Ketvirtas aukštas.

– Labas, mano vardas Danielsas. Okei, tai pradėsiu nuo buto aprodymo. Aš susikūriau tokį pasakojimą, kurį visiems čia pasakoju, jau burna išdžiūvo. Štai čia koridorius, juo mes, tepu tepu tepu tepu tepu, einam į savo kambarius. Čia tavo kambarys. Va toks va jis yra.SKAITYTI DAUGIAU

Darja Lyzenko | Slemas

Niekas netiki, kai pasas rodo, jog ukrainietiškų šaknų, tačiau gimusiai, užaugusiai ir tebegyvenančiai Vilniuje Darjai Lyzenko – trisdešimt. Rašyti slemo poeziją ir dalyvauti jos skaitymuose Darja pradėjo vos prieš pusantrų metų, po to, kai ją „ištiko“ viena mergina. Sako iki tol maniusi, kad su poezija neturi nieko bendro. Slemas sužavėjo tuo, kad jis neriboja – tai laisvės, gatvės, kasdienybės, kūno, balso, ironijos, vilčių ir nusvilimo mišinys. Tereikia kiekvieno ingrediento įlieti pagal skonį.SKAITYTI DAUGIAU