Pievų kvadratas
Erika DRUNGYTĖ
Erika DRUNGYTĖ
_____Pasikalbėkime apie Keviną
_____I
Niekada nenorėjau vaikų.
Vaikystėje nemokėjau žaist lėlėmis
(net sakiau, kad jos mušasi),
nečiūčiuodavau, negirdydavau
pieneliu, nevežiodavau,
nepindavau kasų,
nematuodavau rūbų –
aš žiūrėjau, tik žiūrėjau į
jas – tokias svetimas, taip
nuo manęs tolimas.
Vėliau neniurkydavau
kūdikių, nealpdavau dėl
jų švelnios odos, papūstžandžių
veidukų. Ėmė vaikuotis
draugės, aš žiūrėjau, tik žiūrėjau
į jas, užkaifavusias nuo morfijaus
pieno, nuolatinio spenelių čiulpimo,
(nesibaigianti preliudija, šitas
incestas mane purtydavo),
užvargusias, užvarytas,
nekenčiančias savęs –
suplyšusiomis makštimis,
strijų nužymėtomis
šlaunimis, pamiršusias vyrą
(tas dažniausiai miegodavo ant sofos),
pasaulinės svarbos klausimu
pavertusios šūdo spalvą ir
rauguliuką – o kada tu, kada tu –
suprasi, kai pagimdysi,
suprasi, kai turėsi savų –Daugiau
Andrew O’Hagan
Seniai galima buvo nujausti, kad ateis ta diena, kai mokslinė fantastika ims atrodyti nostalgiška. Ne todėl, kad viskas tapo tikra, bet todėl, kad viskas tapo suklastota. Kuris iš mūsų, niekuo neypatingais 1980-aisiais skaitydamas Williamo Gibsono kiberpanko (cyberpunk) žanro arba Franko Herberto tomelius minkštais viršeliais, galėjo nutuokti, kad šie rašytojai buvo eiliniai realistai, ištikimi esminių gyvenimo virsmų dokumentacijai ne mažiau negu Charlesas Dickensas. Vis dar atmenu televizoriaus išjungimo ritualą, kurį atlikdavau vaikystėje, prieš miegą. Tai būdavo daroma paknopstomis, nes ekrane pasirodydavo Karalienė, o Karalienės visi nekentė. Nebuvo distancinio pultelio, todėl reikėdavo pripulti prie televizoriaus ir nuspausti mygtuką – ir štai paskutinis elektros atokvėpis, Karalienė akimirksniu virsta į baltą taškelį. Tai reikšdavo, kad nuo to momento pasaulis nutoldavo, ant Britanijos nusileisdavo pabaigos šydas, po to galėjai nebent skaityti romaną po antklode, pasišviesdamas prožektoriumi. Taip ir užaugau – tarp televizoriaus ir knygų, pasiskolintų iš bibliotekos, ir šitai apibrėžė tobulą mano asmeninės patirties ratą. Galbūt Robertas Louisas Stevensonas mus ir šnipinėjo moraline prasme, ne mažiau nei katalikiškasis Dievas („Tik Jis žino, kas tavo širdyje“, – perspėjo šventasis tėvas McLaughlinas), bet visi mes laikėmės tikėjimo, jog privatumas – asmeninė nuosavybė ir pirmasis moralinis principas.Daugiau
Alfredas Kukaitis
Arne Melberg
Būdamas studentas seniai, septintajame dešimtmetyje, išmokau, kad literatūra yra „sistema“, kurioje literatūros kūriniai „cirkuliuoja“ dviejuose skirtinguose „ratuose“. Viršutiniame per leidyklą, knygyną, biblioteką ir kritiką nuo rašytojo iki riboto skaičiaus skaitytojų srovena geroji literatūra. Apatiniame – skaitytojų masėms serijiniu būdu kuriama kasdienė literatūra, perkama dėl žinomumo ir patarimų ją skaityti, parduodama kioskuose.Daugiau
Alfredas KUKAITIS
Eglė Petreikienė
Saulius Keturakis
Benas Tarkeris
Eglė Petreikienė
Orhan Pamuk
Romanas „Tos keistos mano mintys“ – tai nuolat kintančio Stambulo istorija paprasto žmogaus akimis. Šis žmogus – tradicinio turkų gėrimo bozos pardavėjas Mevliutas, vaikystėje atkeliavęs į miestą drauge su tėvu. Vakarais jis vaikšto po Stambulo gatves apniktas keistų minčių ir, kaip jo tėvas kadaise, prekiauja boza. Atrodo, kad laimė tyliam, kukliam ir mąsliam pardavėjui nesišypso. O meilė? Jaunystėje išvydęs nepaprasto grožio merginą, jis trejus metus rašo jai meilės laiškus ir galiausiai ryžtasi mylimąją pagrobti, tačiau paaiškėja, kad nuo įniršusio tėvo sprunka ne su ja… Ar galima vesti per klaidą ir vis tiek būti laimingam? Ar galima visą amžių būti ištikimam tradicijai, kuriai vis mažiau lieka vietos besikeičiančiame metropolyje? Ar galima gyventi mieste, kurio nesupranti, ir vis tiek jį mylėti?Daugiau
Erika Drungytė
dulsvas baubas po lova spaudžias
jam baisu nes jau saulė teka
ir kažkur bunda klaikiai graudžios
miley cyrus ir lady gaga
o man šiandien nėra kur eiti
ko man trenktis tenai kur nieko
tačiau miesto garsai ataidi
jie manęs niekada nemėgo
Stasys Baltakis
Eglė Petreikienė
Vardas lyg ir vyriškas (Auktuma – vienas legendinių Didžiojo prūsų sukilimo vadų), bet asmenukėje – itin groteskiška mergina. Publikuojami grafikos kūriniai galėtų būti nupiešti tiek vyro, tiek moters rankos: rožėmis apkaišyta cukringoji Marija (Sweet Sugar Mary) Helovino personažo veidu puošia vyriškus marškinėlius. Šiais unisekso laikais lyg ir neturėtų gluminti apšepęs vyrukas su rožėmis ant pilvo. Tačiau stebina grafikos detalumas, rafinuotas dekoras – tokia kantrybe ir atidumu detalėms dažniau išsiskiria moterys. Auktumos galerijoje kryželiu ir inkaru tatuiruota Vynų karalienė (Inked Q, arba Queen of Spades) pasidabinusi Mergelės Marijos nimbu, o šalia – triakiai, ilgaliežuviai broliai banglentininkai (Surf Brothers), triragis faunas (Uncle From the Woods) – fantastiniai personažai, netikėtai ištrūkę iš kūrėjo(-s) pasąmonės, o gal naktinių košmarų ar iš Guillermo del Toro „Pano labirinto“. Auktumos iliustracijų ornamentuota simbolika turtinga ir eklektiška: sunku suvokti, kokios masonų-šamanų-aborigenų-indėnų genties totemus primena šie kūriniai. Krikščioniški simboliai susipina su pagoniškais, mitologiniai veikėjai – su mistiniais ženklais.Daugiau
VIDAS POŠKUS
POVILAS ŠKLĖRIUS
Ar būtina būti nelaimingu, kad galėtum rašyti poeziją?
Ar būtina gerti, kad galėtum rašyti arba būti nelaimingas?
Ar yra ryšys tarp gėrimo, buvimo nelaimingu ir geros poezijos?
Ką daryti, jei nenori gerti degtinės, nes ji tau neskani?
Ar galima būti geru poetu, jei gersi tik alų?
Nuo kiek metų pasirodo alaus pilvas?
Ar alaus pilvus turintys poetai susilaukia moterų dėmesio?
Kiek reikia parašyti gerų eilėraščių, kad moterys nebekreiptų dėmesio į tavo alaus pilvą?
Ar galima pirkti į lėktuvą du bilietus, kad šalia savęs galėtum pasodinti ir savo alaus pilvą?
Ar perkant bilietą alaus pilvui yra taikomos nuolaidos?
Ar galioja kokia nors lengvata, jei tavo alaus pilvas yra ikimokyklinio amžiaus?Daugiau