Marselietė

Dailininkės Marcės Katiliūtės (1912–1937) atminimui

Ar sava mirtimi mirė Sapfo? Jos nenužudė vyrai. Nors vėliau, po kelių šimtų metų, bandė. Nupiešė šokančią nuo uolos: nemylimą ir negražią. O mes jais šiukštu netikėkim.
Kai žiūriu į savo akis – o aš dažnai matau savo akis, net nežiūrėdama veidrodin – jos išsiplečia, tampa bedugnės. Didelės, mėlynos akys. Didesnės ir mėlynesnės nei fotografijose. Ne moteriškos – žmogiškos. Aš visų pirma – žmogus, o tik paskui moteris.SKAITYTI DAUGIAU

Naglis Rytis Baltušnikas

Tapytojas, grafikas ir neprilygstamas kulinaras Naglis Baltušnikas – šiuolaikinis dailininkas, kurio instrumentų arsenale rasite ne tik pieštukų, teptukų, dažų, emalio, mozaikos plytelių, šviesos instaliacijų, statybinių medžiagų, bet ir adatą su siūlu. Jis nuolat keičia priemones ir technologijas, kuriomis kuria. Ir jam labai svarbu žaisti kūrinių formomis bei koncepcijomis. Intriguoti, ironizuoti, šokiruoti, išmušti iš vėžių – keli ingredientai, kuriais Naglis paskanina savo kūrybos patiekalus. Menininko perfekcionizmas atsiskleidžia skanaujant iš smulkiausių detalių kruopščiai kuriamą jo urbanistinį peizažą, kuriame suguldyta įvairiausių mus supančių ženklų sistema – nuo instrukcijų, perspėjimų, draudimų iki pikseliais šviečiančių brūkšninių kodų.SKAITYTI DAUGIAU

Rytis Zemkauskas: mano laidos kaip žolė

Žurnalistas, prodiuseris, režisierius, scenaristas, kultūrinių TV laidų autorius („Lankos“, „Alchemija“, „Snobo kinas“, „Pasivaikščiojimai“, „Mano kiemas“, „Vakarų efektas“, „Panikos kambarys“), filmų garsintojas, VDU docentas, projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Mito skyriaus vadovas, rašytojas, poetas… Jeigu reikėtų sumaketuoti vizitinę kortelę RYČIUI ZEMKAUSKUI, visos veiklos tiesiog netilptų jos averse, nebent 5-ių punktų šriftu. Pamėginkim pažvelgti anapus TV ekrano: kas ir koks yra žmogus, prakalbinęs ir atskleidęs mums tiek daug kultūros veidų ir reiškinių.SKAITYTI DAUGIAU

Gytis Lukšas ieško šaknų

Vasario 16-ąją buvo įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno premijos. Šiemet tarp laureatų yra ir kino režisierius Gytis Lukšas, įvertintas už kūrybišką nacionalinės literatūros adaptaciją kino kalba.

Dabar, kai įprasta atvirai kalbėti ir net rašyti knygose, kad sovietmečiu nesukurta jokių vertingų literatūros, teatro ir kino kūrinių (skaitykite knygą „Nugenėta pušis“ ir klausykitės jos autorės įrašytų pokalbių per radiją ir TV), taip ir knieti pacituoti G. Lukšo žodžius, pasakytus prieš trejetą metų, kai jis keliuose Lietuvos miestuose organizavo „Lietuviškas kino pamokas“: „Noriu priminti, kad būtent okupacijos metais buvo sukurta daug filmų, kurie sudaro mūsų kino aukso fondą. Štai „Herkus Mantas“ – iki šiol vienintelis istorinis lietuvių filmas, kuriame okupantų kariuomenė masinėse scenose vaidino ir vokiečių riterius, ir prūsus. „Skrydis per Atlantą“ – pasakojimas apie Darių ir Girėną, kurį kuriant dalyvavo visa Lietuva, buvo daugiausia žiūrovų anuomet surinkęs lietuviškas filmas. „Velnio nuotaka“ – pirmas lietuviškas miuziklas – iki šiol esantis legendiniu pavyzdžiu.“

Gerų anuomet sukurtų filmų sąrašą nesunkiai galima tęsti. Be jokios abejonės, mūsų kino aukso fonde yra ir keli G. Lukšo kūriniai.SKAITYTI DAUGIAU

Literatūra ir tinklas

Štai kanadiečio poeto, „menininko programuotojo“ Jimo Andrewso kūrinys „arteroids 3.11“ (https://vispo.com/arteroids/indexenglish.htm). Poetas jį pristato kaip „poezijos kovą su proziškumo pajėgomis“, o kritikai priskiria vadinamajai žaidžiamajai literatūrai.SKAITYTI DAUGIAU

Zach

Kiekvienas miestas, net atokiausi jo užkaboriai, pulsuoja energija, sugeria nuotaiką, saugo istoriją ir įtraukia žmones. Miestų istorijos dažniausiai pasakojamos žodžiais, bet kai jas ant pastatų sienų ima „rašyti“ gatvės menininkai, pilki statiniai atgimsta ir praskaidrina kasdienę rutiną. Juk tikrai bent kartą jūsų žvilgsnį prikaustė piešinys (tiesa, greitai subjaurotas grafitininkų) ant „Lietuvos“ kino teatro sienos Vilniuje arba visai neseniai pagyvėjęs „Kauno įvairių tautų kultūros centro“ pastato kampas. Savo idėjas ant jų įkūnijo pasaulyje vienu geriausių gatvės menininkų vadinamas ERNESTAS ZACHAREVIČIUS.SKAITYTI DAUGIAU

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje: saugus žaidimas

Rašyti apie šiuolaikinį Lietuvos šokį sudėtinga. Viena vertus, jo kūrėjai vis dažniau neria į nepatogias erdves ir stengiasi sudominti kuo įvairesnę publiką. Galime džiaugtis, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda yra tarsi atskiri šokio centrai, kuriuose kuriami pasirodymai ne tik garsina Lietuvos vardą užsienyje, bet ir plečia šiuolaikinio šokio suvokimą. Mūsų menininkai studijų arba gastrolių metu semiasi įkvėpimo iš eklektiškų užsienio eksperimentų ir juos subtiliai įkomponuoja į savo kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU

Išalkęs prašalaitis laikas arba ir laikinumas sensta

Pirmą kartą švelnion akistaton su tikru Laikinumu stojau sužinojusi, kad drugeliai gyvena tik vieną dieną. Tarsi visuose kituose gyvenimo receptuose šio ingrediento tiesiog nebūtų pasitaikę. Keista, tačiau tuo metu, nors ir suvokdama mirties ir pabaigos egzistavimą gyvūnų (ir žmonių) pasaulyje, mirtį, gresiančią senatvėje, įsivaizdavau kaip kažkokio mistinio amžinojo gyvenimo vainikavimą. Drugelių realybė mane šokiravo: „Pala, pala, kaip – vieną dieną?“ Galvoje nesąmoningai kūrėsi žydro dangaus fone krintančių spalvotų drugelių vaizdiniai – laikinumo vadovėlio iliustracijos.SKAITYTI DAUGIAU

Samanta Kietytė | Eilėraščiai

 

Tu paklausi, kaip sekėsi,
Aš atsakau, normaliai, kaip visada (š)mirinėjau, kaip tu?
A, keitei karbiuratorių, smagu, smagu, iš esmės
Juk mes visai vienodi,
Aš keičiu veidus, tu karbiuratorius, aš juodinu savo sielą,
O tu rankas, ir visai gi viskas gerai, o kaipgi,
Pasimylim mašinoj, valgom mėsainius, rūkom
Paslapčia vienas nuo kito, viskas kaip visada
Ir truputį daugiau
Truputį daugiau, nes
Mes nesimylim, mes dulkinamės
Dulkinamės taip aršiai, lyg bausdami vienas kitą
Už tai, kad nemokam uždusti vienąkart ir
Nebeklausti, o ką dabar galvoji, ko
Toks be nuotaikos, kaip diena praėjo? Praėjo
Ir ką, nebesugrąžinsi, neatstatysi, nesurenovuosi kaip
Mano bendrabučio, kurį gręžia ir gręžia kaip supuvusį dantį
Ir mano protas jau išgręžtas, ištratintas
Grąžtų ir sąvokų, mano meile, ko plečiasi tavo vyzdžiai
kaip juodieji kvadratai, ko plečiasi, ko skečiasi tavo rankos, ne
Nereikia manęs apkabinti, tai aš tave apkabinsiu, štai jau skečiasi
Mano kojos, lipu ant tavęs, ant supistų Vilniaus gatvių
Duobėtų, randuotų kaip mano veidas, atgręžtas šiurkščiam vėjui,
Čaižančiam surambėjusią odą ir akis, išsiplėtusiais vyzdžiais,
Įsmeigtais į tave.SKAITYTI DAUGIAU

Lukas Šidlauskas

Jonas Basanavičius

Jonas Basanavičius – lietuvių visuomenės veikėjas, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas, nusipelnęs hipsteris. Jo vardu Lietuvoje vadinamos gatvės, mokyklos, kiti pastatai, objektai.

Redagavo laikraštį „Aušra“. Tuo metu niekas nepalikinėdavo anoniminių komentarų po straipsniais, nes nebuvo interneto (logiška). Anoniminiai komentarai būdavo siunčiami paštu (logiška). Jonas Basanavičius yra gavęs ne vieną laišką be atgalinio adreso su tekstu „Gaidys“, „Lochas“, „Kas tas Basanavičius?“, „Kiek galima apie tą tautinę dvasią, nebeturit daugiau apie ką rašyt?“, „Pyrmas“ ir pan. Kartais laiškas su tekstu „Pyrmas“ į redakciją ateidavo dviem savaitėm vėliau (laiškanešio trichineliozė).SKAITYTI DAUGIAU