20 vasario, 2017

Atkūrimo kvadratas

„Iš vasario į pavasarį“ gali būti vien fonetinis sąskambis ir nieko daugiau. Bet gali būti ir etimologinės sąsajos, sąvaržos, sankabos, neaplenkiant klišių sąstingio, poetinių sąveikų ir giminingų sandų suokalbio, iš kurio kyla svarbiausias klausimas: prasminį kirtį dėsime ant „vas-vas“ ar ant „ar-ar“?SKAITYTI DAUGIAU

20 vasario, 2017

Latviškasis Kaunas

Pasaulyje iš gausios baltų šeimos esame likę tik mes ir latviai. Labai taikliai mus yra apibūdinęs latvių poetas Knutas Skujeniekas (Knuts Skujenieks): „Mes gal ir pasiginčysim, ir susibarsim, ir kartais net pasipyksim. Bet mes visada liksime broliai!“SKAITYTI DAUGIAU

20 vasario, 2017

Napoleono ordonansas pasiliko Lietuvoje

„Sakei, kad esi iš Lietuvos, iš Kauno? Tada čia tau, – pasakė bendradarbė 2007 m. Kopenhagoje, numesdama man ant stalo šūsnį popierių. – Mano sesuo parašė. Man nereikia.“ Surasti Grėtės Toft, parašiusios Balindžių, Baldamų, Gerbelinų, Gerselijų ir Vėverių istoriją, taip ir nepavyko, gal ieškojau nebesurandamo; nežinau, su kuria iš šių šeimų ir kaip ji susijusi. Prasidėjusi Sudūvoje napoleonmečiu, išdrikusi per Daniją, Vokietiją, Rusiją, tarpukariu atvykusi į Lietuvą, ši giminė vėl grįžta į Kauną iš mechanine mašinėle kažkada Kopenhagos priemiestyje Hellerupe išspausdintų rankraščių.SKAITYTI DAUGIAU

20 vasario, 2017

Kelionė į Kauno art deco savaitę 2032-aisiais

Ši publikacija – tarsi laiškas sau, laiškas iš praeities į ateitį ir kartu – iš menamos ateities į dabartį. Iš Čikagos kilęs vienas žymiausių modernizmo architektų Viljamas Leonardas Pereira (1909–1985, William L. Pereira) yra pasakęs, kad architektūros misija – kurti planus, kurie užtikrintų ateitį. Norėčiau, kad ir mes, kauniečiai, savo darbuose pirmiausia matytume kuriamą ateities iššūkius atitinkančią dabartį. Tad kokia ji bus tada, kai atsinaujinusiam „Nemunui“ sukaks 25 metai, o mano atvykimui į Kauną – dar daugiau?..SKAITYTI DAUGIAU

20 vasario, 2017

Vytautas Stulpinas | Eilėraščiai

bus tau keltis

Su aušra pakaitom
bunda ežeras ir atkrantė.
Pusryčiai – valtyje,
lyjant bejėgiui lietui.

Bus tau keltis anksti,
dangstytis –
išeisi taip pat, kaip buvai
čia atėjęs.

Brėkštant vakarui,
akmenys ima rasot.

Bus tau delnas
paremti smakrui,
kas jau buvo,
ir buvo ne sykį
tame kambary,
kur mėlynas
laikrodis – lyg tilvikas.

Laiptų pakopos
vis žemyn,
kas kartą ilgesnės
saulėlydžio rusnės.
Nelyginant marška
smaliukės sode
ir už jo,
o sodas – bežemis.

Bus tau keltis anksti
trumpais,
netvirtais žingsniais.SKAITYTI DAUGIAU

20 vasario, 2017

Jis ir jo „company“

Saulis Dičiūnas užaugo Vilijampolėje, gyveno J. Naujalio gatvėje visai šalia Romo Kalantos, kurio namas stovėjo Panerių gatvėje. Romas buvo metais vyresnis. Iš pradžių jie mokėsi vienoje mokykloje, paskui R. Kalanta perėjo į vakarinę mokyklą dabartiniame Vytauto prospekte.SKAITYTI DAUGIAU

20 vasario, 2017

James Joyce | Eilėraščiai

 

All day I hear the noise of waters
Making moan,
Sad as the sea-bird is when, going
Forth alone,
He hears the winds cry to the water’s
Monotone.

The grey winds, the cold winds are blowing
Where I go.
I hear the noise of many waters
Far below.
All day, all night, I hear them flowing
To and fro.SKAITYTI DAUGIAU

20 vasario, 2017

Remis Ščerbauskas

Su fotografu Remiu Ščerbausku apie jo kūrybą kalbėjomės pro kavinės langą stebėdami miesto gyvenimą, koks įamžintas ir autoriaus darbuose, tačiau vos pabandžius jo kūrybą priskirti gatvės fotografijos žanrui, kilo daugybė klausimų. Ar pakanka nuotraukose užfiksuoti praeivius, kad tai būtų vadinama tikra gatvės fotografija? Jei ne, ko tuomet trūksta? Ir jei neapčiuopiame įprastų šio žanro bruožų, kodėl tie vaizdai vis dėlto sulaiko žvilgsnį ir išlieka atmintyje? Pažadėjau pabandyti rasti nors dalį atsakymų ir užrašyti keletą užuominų tiems, kuriems maga R. Ščerbausko fotografijas interpretuoti patiems.SKAITYTI DAUGIAU

20 vasario, 2017

Vabzdžių žingsniais paskui Ramūną Motiekaitį

Kartais prie knygos, paveikslo ar nudilusio namo kampo mus priveda atsitiktinumas, o kartais idėjų pamėtėja ir pasirinkimų link nukreipia aplinka. Pasirinkimai mus lydi visą gyvenimą, o kūrybos pradžioje jie autoriui nejučia tampa įkvėpimo šaltiniu. Tokie apmąstymai privedė prie kompozitoriaus Ramūno Motiekaičio muzikos ir jo estetinio pasaulio. Antai kūrinyje „Light on Light“ (2004) trombonui ir styginių kvartetui, trumpai anonsavęs muzikinės kompozicijos „įrankius“ (aktualesnius muzikos profesionalams ar tyrėjams nei klausytojams), jis ieško gilesnių kūrybinės gijos užuomazgų, klausdamas: „… Kokie dar būtų inspiracijos šaltiniai ir potekstės? Arabiškų rašmenų tatuiruotė ant vieno atsitiktinai sutikto žmogaus peties, pašnabždėjusi šį pavadinimą? Pirmapradis šaltinis, šviesa, virstanti daugiaplaniu, fragmentišku mirgėjimu? Ar noras virtuoziškesnės, aktyvesnės ir tokiu būdu atlikėjus bei publiką maloninančios muzikos?” Ką byloja minėtų klausimų tirados? Tai, kad atsakymai visada slypi kažkur „aplink tiesą“. Supranti, kad nė vienas jų, vos tik įgarsinamas žodžiais, nėra tikslus ar baigtinis, o tik bandantis įsirėminti labiau apčiuopiamais prasmių ženklais.SKAITYTI DAUGIAU

20 vasario, 2017

Apie muziką ir tapybą viename asmenyje

Apie muziką ir dailę viename asmenyje pradėti kalbėti (o gal atvirkščiai – nekalbėti?) galima nuo garsiojo mūsų tautiečio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laikų – nuo tada, kai jis muzikoje (simfoninėse poemose) pabandė prabilti vaizdais, o tapyboje (prisiminkime sonatas) – garsais. Regis, būtent toks probleminis-diskusinis laukas yra kur kas derlingesnis, duodantis daugiau naudos, nei marškinių plėšymas ant savųjų krūtinių giriantis, kad MKČ dėka esame pirmieji abstrakcionistai tapyboje, „apdėję“ net patį Vasilijų Kandinskį. Iš tiesų – prisiminus, kad dar XVI a. pradžioje, kai Albrechtas Düreris nupiešė savo sapną – absoliučiai abstrahuotą kompoziciją, ar XIX a., Gustavui Moreau virpančiais potėpiukais „išaudus“ ne vieną ne-figūratyvinį peizažą ar mitologinę sceną, ginčytis dėl abstrakcionizmo pirmystės yra tuščias laiko gaišimas…SKAITYTI DAUGIAU

Rodyti daugiau