Tiesa ir berniukas

Kiekvienoje pasakoje, padavime, sakmėje ar mite nėra nieko išgalvoto. Keisti veikėjų pavidalai, stebuklinės situacijos, fantasmagoriški įvykiai – vien efekto siekianti vaizdų dėlionė, tačiau viso to esmė yra absoliučiai tiksli. Ji atspindi ne tik kosmose bei Žemėje nutikusius didingus dalykus, bet ir kasdienių mūsų santykių, poelgių, reakcijų modelius, kuriuos galbūt koncentruočiausiai mėgino atskleisti Carlas Jungas, moderniam žmogui pristatęs archetipų teoriją. SKAITYTI DAUGIAU

Elžbieta Latėnaitė. Gero komiko ženklai, žengiant per humoro ribas

Teatro pasaulyje Elžbieta Latėnaitė geriausiai žinoma dėl savo ryškių ir gaivališkų personažų šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektakliuose – Gretchen „Fauste“, Nastasjos Filipovnos „Idiote“, Marinos „Borise Godunove“. Jos būtų galima klausinėti apie įvairiausias aktorines patirtis dirbant su pripažintas Lietuvos ir užsienio kūrėjais, eksperimentiniuose jaunų autorių projektuose, netgi profesionalų statytuose miuzikluose. Tačiau šiandien įdomu skirti dėmesį pačios E. Latėnaitės autorinei veiklai žanre, kuriame Lietuvos aktorius sutinkame ypač retai – stand up’o pasirodymuose.SKAITYTI DAUGIAU

Ingrida Veliutė: „Paveldas nebūna patogus“

Viename interviu humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, paveldosaugininkė, alpinistė Ingrida Veliutė, 2017-aisiais inauguruota „Metų kauniete“, teigė: „Iš savo tėvų esu išmokusi, kad atkaklus darbas ir kantrybė anksčiau ar vėliau atneša norimų rezultatų“. Ir iš tiesų, šiandieną ji – ne tik mokslininkų, menininkų, visuomenininkų bendruomenių narė, bet ir Lietuvos Respublikos kultūros viceministrė, kuriai patikėtos kultūros paveldo ir atminties institucijų politikos, kultūros turinio skaitmeninimo bei sklaidos sritys. SKAITYTI DAUGIAU

Edita Puskunigytė | Poezija

Naktį aš nemiegu –

nagu krapštau
kambario grindų širdį,
beldžiuos
kaip sušlapęs šuva
į durų gomurį,
slankioju aplink palangės liežuvį,
braižau sienų šonkaulius,
manęs kita nedomina,
manęs niekas nebeišjudina –
aš daiktažmogis
žodžiais užsiklojęs galvą.

Paveiksle gėlės sušnara,
ant laipto raitos prietema,
čia tik aš ir kambarys –
dvigubas vienatvės gaubto stiklas.SKAITYTI DAUGIAU

Kęstučio Navako „Privatus gyvulėlių gyvenimas“, arba Kodėl poeto gyvenimas yra liūdnas

Žaliakalnio samurajus ištirpo laike mažiau nei prieš pusmetį. Vasario šešioliktąją suūžė visi kultūrininkai, asmeniškai ar tik iš matymo pažinoję Kęstutį Navaką. Akimirksniu jis tapo visiems savas, visų vertinamas. Taip veikiausiai ir pridera – paminklai statomi po mirties. Šiandien bangos rimsta, tuoj jis „nuguls“ į mokyklinius vadovėlius ar filologų interpretacijas ir bus apibertas klišėmis tapusiais epitetais – reikšmingas, išskirtinis, talentingas.SKAITYTI DAUGIAU

Abrakadabra, arba Kaip mes sukūrėme „Cambridge Analytica“

POKALBIS ORO UOSTE: SKANDALO PRADŽIA

Atskridęs iš Mumbajaus, ėjau ilgu Frankfurto oro uosto koridoriumi. Vykau į Liverpulį, Frankfurtas buvo tik tarpinė stotelė. Turėjau įprastą užduotį – padėti dar vienai pasaulinei korporacijai susigaudyti jos duomenų gausybėje. Visus duomenis galėjau rasti nepakilęs nuo kėdės savo virtuvės kampe, bet žmonės, kuriuos apima metafizinis duomenų sudėtingumo siaubas, taip pat turi mėgstamas vietas. SKAITYTI DAUGIAU

Trys sakiniai apie Nadeždą Tefi

Turbūt geriausia rusų novelistė. Daugelio dievinama, nuolat verkianti… satyrikė. Beveik nežinoma Lietuvoje.

Tokie trys lakoniški pristatymo sakiniai (kaip pageidavo žurnalo vyr. redaktorė). Tačiau jie reikalauja išsamesnio komentaro – trijų pastraipų ar trijų puslapių.SKAITYTI DAUGIAU

Birželio knyga

Ištraukos

Laviza Čen

Praėjo žeme baisūs metai. Nusinešė didžiulės pasaulinės reikšmės įvykius.
Pajuodo, pažliugo žemė nuo kraujo ir dūmų.
Bet jei atsiplėštume nuo jos, nuo mūsų žemės, pakiltume iki Marso, iki Urano, iki planetoidų, dar toliau, dar aukščiau į Nežinomybę – ar nepasirodys iš ten visas mūsų karų ir revoliucijų nevilties chaosas, visas siaubas tik kažkuo panašiu į pakriką nesėkmingos gamybinės kampanijos marmalynę?..SKAITYTI DAUGIAU

Beždžionė ambasadoje

2000-ieji. Antrojo Čečėnijos karo pelenai tebesisklaido ore. Pasauliui nedaug tas rūpi. Bankinės sistemos veikia, Bahamų, Meksikos ir Turkijos paplūdimiai – taipogi. Kai kurios prabangios asabos Vilniuje įsigudrina dusyk per dieną pakeisti kostiumus, tarsi skirtingose senamiesčio gat­vėse galiotų skirtingi aprangos kodai. El niño poveikis dar nepernelyg juntamas. Naktiniai klubai siautėja, kruiziniai laivai taškosi šampano pursluose. Kūno spalvos pėdkelnės, blizgančios timpos blaškosi blykčiojančių diskotekų karuselėse. Kur jau ten sarsai, marsai, kovidai. Toli dar arba – niekad. Taigi, viskas lyg ir ok. Kažkas žūsta, kenčia, vaitoja? Who cares? Po dešimties metų atsiras vietinės čečėnų valdžios, rusų statytos, savivalė, koncentracijos stovyklos, žiaurūs kankinimo metodai. Nieko naujo po saule. Matyt, taip ir turi būti, užgniaužus kraujuojančią karų arteriją tuomet, 2000-aisiais. Niekas nesikeičia, nors kas galėtų paneigti, galbūt per dešimt metų stalo žmonės, na tie, kontoriniai, pakeis ne vieną apdilusį švarką ir patobulins darbo sutartis. Na, gal darsyk nuskris į mėnulį? O dabar? Dabar? Who cares?SKAITYTI DAUGIAU

SNIEGAS IR ŽYDINČIOS ALYVOS. APIE ŽUDANTĮ GROŽĮ DOVILĖS BILKŠTIENĖS TAPYBOJE

Vieną gegužės rytą netikėtai pasnigo. Meteorologai ar didele gyvenimo patirtimi apdovanotieji tvirtintų, kad tai joks keistumas, tačiau daugeliui (net ir šių eilučių autoriui) norėtųsi sušukti: „Stebuklas!“

Baisus tas grožis! Šlapia sunkia substancija pavirtę vandenys visu savo egzistenciniu svoriu bei šalčiu užgulė pumpurus ir žiedus. Kiaulpienėms – nieko. Jos suglaudė savo geltonus veidelius, prikniubo prie žemės. SKAITYTI DAUGIAU