Rankos ir vanduo

Visose tautose žinoma papročių, kurių svarbiausias dalyvis yra vanduo: juo prausiamasi ypatingomis progomis prie simbolinių vartų, kad būtum kažkur įleistas – į gyvųjų pasaulį ar Anapilį, jis būtinas asmeniniuose ir visuotiniuose ritualuose, pradedant buitimi, baigiant religinėmis apeigomis ar net magija. Gyvenimas neįsivaizduojamas be pirties, vonios ar baseino, be maudynių upėse, ežeruose, jūrose, be indų mazgojimo ir grindų šveitimo, ką jau kalbėti apie rankų švarą. Pašventintas vanduo apsaugo nuo piktųjų jėgų, tokiu šlakstomi namai ir žmonės, į jį nardinami būsimieji krikščionys. Užkalbėtas gydo nuo ligų, gyvasis prikelia iš mirusiųjų pasakų herojus, virš tekančio išsakytos bėdos nuplaukia. Žodžiu – jis viena nuostabiausių stichijų, kuriai priskiriamos pačios pozityviausios ir labai retai destrukcinės (kaip kad ugniai) savybės.SKAITYTI DAUGIAU

VYTENIS JANKŪNAS. NIEKAD NEMIEGANČIO MIESTO PORTRETAI

„Taip, kaip dabar, dar nėra buvę. Atsimenu, vos atvykę į Niujorką, po „Sex Pistols“ koncerto, pasibaigusio vidurnaktį, išėjom į „Times“ aikštę ir čia patyriau šoką – kunkuliavo tokia masė žmonių kaip vidury dienos. Dar visai neseniai apie antrą valandą nakties važiuodamas automobiliu 14-oje gatvėje pakliūdavai į siaubingą kamštį, o dabar gali peiliu pjaustyti visą Manhataną, sustodamas tik prie raudonų šviesoforų – nei mašinų, nei žmonių. Labai keista“, – pasakoja jau ketvirtį amžiaus Niujorke gyvenantis tapytojas ir fotografas Vytenis Jankūnas.SKAITYTI DAUGIAU

Už uodegos gaudžiau cholerą

A. S. Suvorinui
1892 m. rugpjūčio 16 d.
Melichovas

Daugiau neberašysiu, nors užmuškite. Aš rašiau į Abaciją, Sankt Moricą, bent dešimt kartų rašiau. Iki šiol Jūs man neatsiuntėte nei vieno teisingo adreso, todėl nė vienas mano laiškas Jūsų nepasiekė, ir ilgi mano aprašymai bei paskaitos apie cholerą buvo veltui. Apmaudu. Tačiau skaudžiausia, kad po daugybės mano laiškų apie keblią padėtį dėl choleros Jūs staiga iš linksmai žyd­rojo Biarico man rašote pavydintis manojo laisvalaikio! Teatleidžia Jums alachas!SKAITYTI DAUGIAU

Žiaurus didysis tuštumos grožis

All changed, changed utterly:   
A terrible beauty is born.

Pasaulinis karantinas daugelį priklausančiųjų vidurinės ir aukštosios kultūros pasauliams privertė prisiminti skirtingas knygas bei artefaktus. „Dekameroną“ – nes epidemija tikra ir karantinas tikras; „Marą“ – nors romane maras metaforiškas, simbolinis, alegorinis, bet vis tiek; „Mirtį Venecijoje“ – keista, labiau knygą, o ne filmą, bent jau vertinant pagal anglakalbių tviterį; paslaptingai žmonių negausius Edwardo Hopperio paveikslus; žinoma, Aleksandro Puškino „Puotą maro metu“ bei daugybę kitų. Gi ypatingų pretenzijų neturintieji iš savų kultūros sandėliukų lenktyniaudami traukia visokį distopinį kiną. Galiausiai patys pižoniškiausi, išugdyti spekuliatyviųjų realistų, Marko Fisherio ir panašių retrofuturizmo giedorėlių, brutalistinės architektūros ir „Ghost Box“ markės produkcijos, negalėjo apeiti to, kas akivaizdu: virusų užplombuoti kruiziniai laivai, prabangūs viešbučiai pasiturintiesiems –tai juk grynai iš vėlesnių Jameso Grahamo Ballardo romanų. Viskas išties taip.SKAITYTI DAUGIAU

Gripas ir literatūra

Dar labai anksti svarstyti, kokie būsime bei kokiame pasaulyje gyvensime po COVID-19 pandemijos, tačiau galima žvilgtelėti maždaug šimtą metų atgal ir pasidomėti, kaip grožinėje literatūroje atsispindėjo 1918 m. visuotinės ispaniškojo gripo epidemijos išgyvenimai. Visai tikėtina, jog į ligą reaguosime ir jai pasibaigus elgsimės labai panašiai.SKAITYTI DAUGIAU

ARISTOKRATIJOS SIMBOLIS, RŪMŲ IR DVARŲ PUOŠMENA, MENININKŲ KŪRYBOS OBJEKTAS

Rusų kurto atvaizdą šiandien galima pamatyti Kijeve, Šventosios Sofijos sobore, kurį, sekdamas Konstantinopolio pavyzdžiu, XI a. Kijevo didysis kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis (apie 978–1054) pastatė 1036-ųjų pergalei prieš pečenegus pažymėti. Į katedros chorą vedančios laiptinės sienas puošiančiose XII a. freskose vaizduojamos medžioklės scenos net paskatino sukurti legendą, neva Prancūzijos kronikoje rašoma, kad atvykdama Prancūzijon tekėti už Henriko I (1016/18–1032), Kijevo Didžiojo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo duktė Ana Jaroslavna (1036–1089 arba 1025–1075) kaip dalį savo kraičio į Paryžių atsivežė tris rusų kurtus. SKAITYTI DAUGIAU

Julius Keleras | Apsakymai

Mato arbata

Pirmiausiai ji ėmė uostyti savo rankovę. Ne, viskas buvo tvarkoje. Neperkvipus: suknelė ką tik išskalbta. Šįryt išsiėmė iš spintos, vakar išlyginta. Tačiau kvapas nepaliovė persekioti. Svylančios kiaušinienės ar svilinamos vištos – ji niekaip negalėjo apsispręsti. Svilinama višta smirdi, o padegusi kiaušinienė vis dėlto dvokia. Galop nusprendusi, kad pakanka samprotaut, ji atidarė duris ir iš kabineto įžengė į didelį darželio prieškambarį. SKAITYTI DAUGIAU

DOMAS ŽEROMSKAS: LAIMĖS KŪDIKIS AR SAVOJO LIKIMO KALVIS?

„Domas Žeromskas kuria naują, kūrybišką, kupiną dvasios ir puikių idėjų muziką, o jo atlikimas yra išskirtinis“ – autoritetingajame amerikiečių žurnale „JAZZIZ“ lietuvio debiutinį albumą „Infinite Itinerant“ (2019) įvertino pernai festivalio „Kaunas Jazz“ publiką sužavėjęs vienas garsiausių mūsų laikų džiazo pianistų, klavišininkų, kompozitorių Bobas Jamesas. Šie daugiau nei palankūs žodžiai skirti pianistui, kuriam darant įrašą tebuvo… septyniolika! Dabar Domas studijuoja prestižiniame Berklio muzikos koledže1, Bostone.SKAITYTI DAUGIAU

Krzysztofo Pendereckio muzika: sodas ir jo sodininkas

Kovo pabaigoje išėjus vienam garsiausių pasaulio kompozitorių ir dirigentų Krzysztofui Pendereckiui (1933 11 23–2020 03 29), nereikėjo šio muziko prikelti iš užmaršties. Net ir būdamas brandaus amžiaus jis diriguodavo apie šešiasdešimt koncertų per metus, nenuilstamai keliavo, sodino medžius, rašė muziką. Apibendrinti K. Pendereckio kūrybą, įvertinti jos reikšmę visai Europos XX a. kultūros istorijai sunku. Vis tiek kažkas liks nepasakyta, nepaminėta, neapžvelgta. Kaip pastebėjo publicistas, muzikantas Domantas Razauskas, tai lyg foto­objektyvas, kuris neįstengia aprėpti viso pastato, tačiau gali užfiksuoti nedidelę architektūros dalelę. Kaip ir kiti panašūs XX a. menininkai, pavyzdžiui, Mstislavas Rostropovičius ar Yehudis Menuhinas, K. Pendereckis buvo ne tik kompozitorius, bet ir dirigentas, didžiąją gyvenimo dalį dirigavęs savo kūrinius visame pasaulyje, humanitaras, inteligentas, intelektualas, didelis krumpliaratis, priverčiantis suktis kultūros vyksmą, arba dar kitaip, sąvoka ir reiškinys, savo įtaka ir žinomumu pakilęs virš sienų, politikos, režimų. Pačiam kurti taisykles, siekti neįmanomo ir skinti uždraustą vaisių, nepaisyti „negalima“ sampratos ir griežtai laikytis savos logikos buvo K. Pendereckio devizas.SKAITYTI DAUGIAU

Pere Sousa: „Kiekvienoje fikcijoje yra šiek tiek tiesos“

Jei būnant Ispanijoje išsenka visos temos pokalbiui ir prie stalo stoja nejauki tyla, kas nors neištvėręs būtinai paklausia – įdomu, o ką dabar veikia Pere’as Sousa? Mat su šiuo kūrėju siejama beveik viskas, kas naujo per pastaruosius porą dešimtmečių nutiko Ispanijos mene. P. Sousa moka suintriguoti, iki šiol apie jo biografiją žinoma labai nedaug. Į visus meno tyrinėtojų klausimus apie savo gyvenimą Pere’as atsako trumpai – aš esu menininkas, ne žmogus. Dar viena P. Sousa ypatybė – jis neduoda interviu, tačiau po ilgo susirašinėjimo sutiko pristatyti save ir savo kūrybą „Nemuno“ skaitytojams. Regis, tai pirmas kartasSKAITYTI DAUGIAU