Maironis ir nemirtingumas

Regis, visas nuo XIX a. Lietuvoje pradėjęs nevaldomai bujoti romantizmas, lietuviškai susikoncentravęs daugiausiai Maironio eilėse, 1918 m. pakilo į vieną aukštą jausmų bangą ir driokstelėjo nacionalinės savimonės fejerverkais. Nuostabi pozityviojo mąstymo epocha leido lietuviui pagaliau matyti, kalbėti, dainuoti grožį. Atrodė, kad visus staiga apėmė poezija, ir stačiai kiekvienas ėmė rašyti eiles apie meilę, gamtą, tėviškę, moterį, motiną, praeitį, Tėvynę, Dievą… SKAITYTI DAUGIAU

LEONAS STRIOGA: „MANO GYVENIMAS DABAR JUDA VERTIKALE…“

Vieno susitikimo metu, kopdamas į Raudondvario pilies bokštą, šiuos žodžius ištarė žinomas skulptorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga. Žvelgiant į šią asmenybę, tik ką paminėjusią savo gyvenimo devyniasdešimtmetį, kyla noras kalbėti ir kalbėtis apie kūrybą, žmogaus ir Dievo santykį, narplioti egzistencinius klausimus. Menininko dirbtuvėse lentynos iki pat lubų užkrautos įvairiausios tematikos, skirtingų kūrybinių laikotarpių skulptūromis, o oras dar tebevirpa nuo kirvuko mostų, kapojant beržo kalades… SKAITYTI DAUGIAU

JONAS MEKAS. NE MENININKAS, ATVYKĘS KAIP BENAMIS

Tai vienas iš paskutiniųjų Jono Meko interviu, pradėtas 2015 m. kovo 29 d. jo pamėgtoje Grinvič Vilidžo kavinėje „Zinc bar“ Niujorke, vėliau buvo tęsiamas susirašinėjant. Iš šimto paruoštų klausimų J. Mekas atsakė tik į šešiasdešimt.SKAITYTI DAUGIAU

Robert Meskhi| Poezija

kardiograma

Per Kaukazo viršūnes
vingiuoja mano kardiograma.
Keletas smuktelėjimų –
Ušba,
Tetnuldis,
Mkinvarcveris;
išemijos požymiai –
Rokis ir Sakenis,
Elbrusas – infarktas, patirtas gerokai anksčiau.

Esu laukinis irisas,
myliu tave,
tačiau išgirdus tavuosius žingsnius
man padažnėja pulsas.
Nenuskink manęs,
pati matai:
tavo vazai
mano kotelis per storas.

SKAITYTI DAUGIAU

Lela Tsutskiridzė | Poezija

tėvonija

Nuo tada, kai pardaviau tėvoniją,
namą, kurį tėvas pastatė,
kur sienos jo paties rankom iškeltos,
lentelėm apkaltos, visa širdis ten sudėta.
Ir grindys jo klotos tvirtesnės,
kad būtų saugu man čia vaikščioti (nepasikliovė niekuo),
įrengė vonią, virtuvę…
Net baldus, ir tuos… kiekviename kambary.
Didžiavosi, padovanojęs man tokius namus,
savo rankomis pastatytus,
kuriuose gyvenčiau laiminga, būtinai.
Nuo tada, kai pardaviau šitą namą, baimė kamuoja,
kad imsiu ir susapnuosiu vieną naktį:SKAITYTI DAUGIAU

Privačios nuomonės apie knygas apologija

„Vis nesugebu suprasti skirtumo tarp patrankos ir vienaragio“, – sielojosi Jekaterina II kažkokiam generolui. „Skirtumas didžiulis, – atsakė tas, – tuoj aš Jūsų Didenybei viską atraportuosiu. Štai, malonėkite atkreipti dėmesį: patranka pati sau, o vienaragis pats sau.“ – „A, dabar suprantu“, – tarė imperatorienė.

Kunigaikštis P. A. Viazemskis.
Sena užrašų knygutėSKAITYTI DAUGIAU

Tai buvo mūsų nerimo žiema

Šią žiemą nebuvo žiemos. Ne, žiema buvo, tik be sniego, be speigo, kurį šioje šalyje esame pratę jausti bent dalį metų. Buvo laukimas – kaip lūkestis, kaip pranašystė, laukimo veiksmas – lotyniškai anticipatio. Buvo toks keistas nerimas.SKAITYTI DAUGIAU

Gyvas kritikas povandeninėje teatro ekosistemoje

Vienas žymiausių visų laikų teatro režisierių Peteris Brookas knygoje „Tuščia erdvė“ rašė: „Kritikas, kuris nebemoka džiaugtis teatru – be abejonės, negyvas kritikas; kritikas, kuris myli teatrą, tačiau nežino, kaip tokia meilė įpareigoja, irgi negyvas; gyvas kritikas – tai tas, kuris aiškiai įsivaizduoja, koks turi būti teatras, ir kuriam pakanka drąsos atmesti savo formulę kiek­vieną kartą, kai išgyvena didelį teatro įvykį.“SKAITYTI DAUGIAU

Ten viskas surašyta

Vėjas kvepėjo sūriomis jūržolėmis, jis labai derėjo su cheresu, tačiau buvo vėsus bei drėgnas, smelkėsi pro ploną paltą ir vilnonę liemenę, į kurią Emilija buvo įmezgusi savo ilgus plaukus, jog apsaugotų nuo raganų.
– Ar žinai, kad Mokaras mirė? – žvaliai paklausė Edvinas, paskui mane plačiais akmeniniais laiptais nusileidęs iki Dauguvos ir, kaip pranašesnis, nusijuokė. SKAITYTI DAUGIAU

Ar pavyktų užpatentuoti literatūrinį siužetą?

Amerikietis romanų ir pjesių autorius Leonas Ardenas nėra garsus rašytojas. Piktesni kritikai nerinkdami žodžių jo romanus vertina kaip nuobodybę su antrarūšės pornografijos priemaišomis, o geros širdies literatūros apžvalgininkai stengiasi paprasčiausiai apsimesti, kad tokio literato nėra. Tačiau 1995-aisiais šiam rašytojui nutiko istorija, visam laikui L. Ardeno vardą įrašiusi jei ne į literatūros, tai į teisės vadovėlių puslapius.SKAITYTI DAUGIAU