Vieno laiško pėdsakais

1938–1940 m. rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890–1952) išgyveno didžiulę dramą. Šiandien bandau atskleisti tik vieną jos veiksmą: 1938 m. balandžio 3 d. bičiuliui Pauliui Galaunei rašytą laišką.

Truputis konteksto: 1937 m. sausio 26 d. J. Savickis laiške Administracijos departamento direktoriui Kaziui Bizauskui nusiskundė sveikata: „Baisiai pavargau per tuos išsiskyrimus (išsiskyrė su žmona Ida Trakiner-Savickiene – J. B) ir kitokius procesus. Gydytojai visai nepatenkinti mano širdimi.“ J. Savickio kraujo spaudimas buvo kaip septyniasdešimtmečio senio, tad jis gavo du mėnesius papildomų atostogų pasirūpinti savo sveikata; gydėsi ar poilsiavo netoli Pietų Prancūzijoje pirkto sklypo.SKAITYTI DAUGIAU

Rugilė ryžtasi mirti

Aš išsigąstu ir nustembu, matydamas save būtent čia, o ne ten <…>. Kas mane čia įkurdino? Kieno paliepimu, kam vadovaujant man buvo lemta ši vieta ir šis laikas?
Blaise’as Pascalis

Du tūkstančiai devynioliktų metų lapkričio antrąją, per Vėlines, įkyriai purškiant lietui, grįždama namo 17-ojo maršruto „Žirmūnai–Naujininkai“ troleibusu, Rugilė nusprendžia mirti.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip statomas teatro Olimpas?

2019 m. Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ laimėjusios šiuolaikinės operos „Saulė ir jūra“ organizatoriai, iš pradžių stigę lėšų kūrinio rodymui visą renginio laikotarpį, Vilniuje paskelbė reklamas, kvietusias remti operos sklaidą. Jose teigta, kad Italijoje vykstančio festivalio reikšmė meno pasaulyje prilygsta Olimpinių žaidynių svarbai sporte. Iš tiesų – Venecijoje kas antrus metus pristatomi atrinkti aukščiausio lygio menininkų iš viso pasaulio darbai, o „Auksinio liūto“ apdovanojimas – lygiai kaip čempionų žiedai – suteikia kokybės ženklą visam gyvenimui. Skirtumas tik tas, kad sporte yra objektyvūs, skaičiais apibrėžiami vertinimo kriterijai, o meno kūriniuose juos nustato tuo metu surinkta komisija.SKAITYTI DAUGIAU

Amžinai alkani namai

Praėjusiais metais viena vertingiausių, konceptualiausių ir uždariausių meno vertybių saugyklų Lietuvoje – Kazio Varnelio namai-muziejus – plačiau atvėrė duris visuomenei. Dabar užtenka atėjus nusipirkti bilietą, o norintys ekspoziciją apžiūrėti su gidu, turi registruotis. Muziejaus darbuotojai nusiteikę ambicingai: kiekviena jo veiklos kryptis, nuo ekspozicijų tvarkymo, ekskursijų iki komunikacijos priemonių bei suvenyrų, turėtų patenkinti net reikliausią lankytoją.SKAITYTI DAUGIAU

JUSTAS PRANEVIČIUS. PORTRETISTO MARATONAS

Kažin, ar ką nustebinsiu teigdama, kad žmogaus atvaizdo tapymas iš menininko reikalauja ypatingo meistriškumo, gebėjimo užmegzti artimą ryšį su pozuotuoju, pavaizduoti ne vien jo išorę (pageidautina – atpažįstamą ir tikėtina – kiek pagražintą), bet perprasti ir atskleisti personažo charakterį. Portreto meistrų duona sprangi: kartais net ir pačius garsiausius jų tapytojus kolegos bei kritikai laiko užsakovų kaprizų tenkintojais už atlygį, ir, tiesą sakant, visai neprastą. „Observer“ apžvalgininkas Danielis Grantas pastebi, kad „šiais laikais vis mažiau esam linkę galvoti apie portretus kaip apie meno kūrinius, veikiau – kaip apie įvykdytus užsakymus. Panašu, jog profesinis terminas „portretų tapytojas“ turi komercijos stigmą; manoma, kad tai teikia daugiau malonumo užsakovui nei kūrėjui.“SKAITYTI DAUGIAU

Zinovijus Zinikas. Todėl, kad aš – melagis

Rašytojas, radijo žurnalistas Zinovijus Zinikas 1945 m. gimė ir užaugo Maskvoje. 1975-aisiais iš SSRS emigravo į Izraelį, 1976-aisiais persikėlė į Jungtinę Karalystę. Daugelį metų dirbo BBC, yra daugybės romanų, apysakų, apsakymų ir esė autorius. Rašo rusų ir anglų kalbomis.SKAITYTI DAUGIAU

Milžinai guliverių šalyje

Jonathano Swifto „Kelionę į Brobdinjagą“ kitaip galima būtų pavadinti „Pažeminimų knyga“. Atsidūręs tarp milžinų, vargšas Lemiuelis Guliveris patiria begalę įvairiausių kančių, susijusių su nepadoriu jo ir jį supančio pasaulio dydžių skirtumu. Mes atsimename, kad Guliveris pakliūva pas milžinus; viskas, absoliučiai viskas aplink taip bauginančiai gigantiška, griozdiška, kad jam tuojau pat panyžta pabėgti – net ne gimtojon Anglijon (kurioje, iš praeitos kelionės sugrįžęs, tesugebėjo išsėdėti vos porą mėnesių), o, žinoma, pas liliputus. „Nusikamavęs ir nusiminęs, aš atsiguliau skersvagėj, iš visos širdies trokšdamas čia numirti. <…> SKAITYTI DAUGIAU

Kvepianti literatūra ir literatūros kvapai

Amerikiečių poetas Waltas Whitmanas savo dienoraštyje užrašė: „Literatūra yra pilna kvapų.“ Ši graži frazė, deja, iš tiesų – neigiama literatūros charakteristika, kadangi W. Whitmanui visa knygų kultūra tebuvo tikrovės distiliatas, kurį galime užuosti tarsi kvepalus. Tų kvapų pilni mūsų namai ir kambariai, tvirtino poetas, jie apnuodijo mus ir mes pamiršome, kokia iš tiesų yra tikrovė. „Atvirame ore – ne kvepalai, ne distiliavimo garai, jisai bekvapis…“, – pareiškė jis poemoje „Daina apie save“. Tikrovė yra bekvapė. Siekiant kurti taip, kad ji tokia liktų ir literatūros tekste, reikia mokytis: suprasti, jog rašoma visu kūnu, ne tik galva, širdimi bei rankomis, bet ir genitalijomis, pilvu, kojomis… Nes tikrovė visa tai maitina. Tik tada poezija gali būti panaši į mus supantį pasaulį – be jokių kvapų, nieko neišskirianti, nieko neinterpretuojanti.SKAITYTI DAUGIAU