Pier Paolo Pasolini | Poezija

vienai dvasiai

Tik todėl, kad esi miręs, galiu kalbėt su tavim kaip žmogum:
antraip tavo įstatymai man būtų neleidę.
Dabar niekas tavęs negina: negyvas ir įsteigtas pasaulis,
kurio sūnus ir šeimininkas buvai, paliko tave vieną.
Apstulbusi senolio relikvija, mikčiojantis fantome,
jau pradėjai, toldamas, grimzti epochose;
pagaliau man esi brolis, neapykanta ir meilė mus jungia,
mano dar gyvas kūnas ir tavo negyvas
yra siejami ryšio, kuris mus paverčia dvasiomis.
Bet už vieną pasmerkimo žodį, ištartą prieš tave,
vargšą nusidėjėlį, mirties nurengtą ir nuvainikuotą,
jau nuogą ir maldaujantį lyg neapsiplunksnavusį,
kiek žodžių man tenka užgniaužti krūtinėje!
Palikai tuščią vietą, ir į šitą vietą
kitas neliečiamas, nes dar gyvas, stojasi viešpataut.
Bet „mirtis neviešpataus“! Tik šioj absurdiškoj valstybėj,
kur virš mūsų tebegyvuoja Bizantija ir Tridentas,
viešpatauja mirtis: bet aš nesu miręs, todėl kalbėsiu.SKAITYTI DAUGIAU

Pasirinkimas ir karuselė

Kartą vienas menininkas pasakė: „Klausimai ir atsakymai – tokia pat fikcija, kaip ir pasirinkimas.“ Ir iš tiesų, daugybė klausimų, kuriuos keliame, tėra mėginimas įrodyti tą atsakymą, kurį jau seniai žinome. Galbūt jis nėra supakuotas į raidžių apvalkalą, galbūt dar neturi žodžio pavidalo ar nebuvo ištartas balsu. Bet atsakymas visada jau yra. Pasąmonėje, nuojautose, sapnuose. Jis plaukioja kiekvieno žmogaus vidinėse substancijose arba visai šalia jo, todėl intuicijos graibštu galimas išgriebti. Tas jo beveik pavidalas, beveik buvimas, beveik išsipildymas ir yra kutenančioji plunksna, erzinanti, įkyrinti, maldaujanti – nagi, ištark mane, ir aš tapsiu kūnu. Tačiau viskuo abejojanti galva ima skleisti erezijas, papila milijoną priežasčių nepatikėti. O tai ir yra klausimai. Jų vingrybės atskleidžia vylingo, gudraujančio, erzinančio, besimėgaujančio kančia proto prigimtį. Jis sako – negali būti! Ir užsėja tavąjį lauką abejonių ramunėmis: myli, nemyli?SKAITYTI DAUGIAU

Saulius Petreikis: Kultūra – ne vien akademinė tradicija

Netoli Sauliaus Petreikio esu jau 13 metų. Per tą laiką kartu sugrojome begalę koncertų Lietuvoje ir užsienyje, o lėktuvuose bei Sauliaus automobilyje prakalbėjome nesuskaičiuojamą daugybę valandų. Tad kai manęs paprašė padaryti interviu su šiuo muzikantu, sutrikau. Ko aš dar galiu paklausti? Kas man pačiam įdomu? Tad, jei atleisite, tai nebus surežisuotas tradicinių „ką jums reiškia muzika?“ ar „kada išmokote groti?“ rinkinys. Tai paprastas, plaukiantis dviejų draugų pokalbis prie arbatos, blaškantis nuo temos prie temos. Vienu galiu patikinti – jis gimęs iš meilės muzikai.SKAITYTI DAUGIAU

Aleksas Andriuškevičius | Poezija

Magiški septyni

1
Gyvenimo liepsnoj labai ankstyvi
Life flame
Kardeliai stambiažiedžiai
Tamsiai raudoni
Perštintys

2
Silver wedding
Medicininiai
Bielyj gofrit
Aps numeris
Šeši septyni

3
Keturi šimtai septyni
Dixieland
Geltoni
Oskar 7 vnt.
Tūbomis

4
Balerina
Rožinė gofruota
Akto numeris nežinomas
Vidutinio amžiaus
Beveik už dyka ilgi plojimai

5
Hyp style
Alyviniai ir vidutiniai
Hi-Fi
Jurginai
Jau sidabriniai

6
Aprobak
Purpuriniai
Šiaurės prospektai septyni
Fly
Gyvenimo liepsnoj labai vėlyvi

7
Turgus nufilmuotas
Už daugkart
Septynis
Santykius
ŠypsotisSKAITYTI DAUGIAU

Pasiklydę laike, arba Linksmoji Jono apokalipsė

27 metų Jonas Mekas, atsidūręs Niujorke, nutarė tokio amžiaus ir likti. Jam pavyko.

*
Laikas – nesuvokiamiausias dalykas. Nesutelpa galvoje, kur dingo tie metai? Kodėl taip greitai, net ne greitai, o nepastebimai pralėkė? Gal taip ir turi būti? Ar visais laikais laikas atrodė vienodai? O gal jis tik dedasi nesuvokiamas ir nepagaunamas?

*
Kiekviena situacija kuria savo laiką: iki gyvos galvos kalėjime sėdinčiojo; prie altoriaus Santuokos sakramento žodžius tariančiojo, širdies transplantacijos belaukiančiojo, orgazmo akimirką patiriančiojo, gedinčiojo prie artimojo karsto, kas rytą troleibusu važiuojančiojo į darbą. Kiekvienas laikas skiriasi savo pločiu ir gyliu, greičiu ir lėtumu, spalva ir forma. Kiekvienai situacijai, žinome, taip pat savas metas po saule: metas sėti ir metas pjauti, metas juoktis ir metas verkti. Bent jau taip buvo, iki mus okupavo laikrodžiai, iš esmės pakeitę laiką – jame nebeliko jokių skirtumų. Tik viena kryptimi ir vienodu greičiu judanti linija, suskaidyta į sunumeruotas padalas: tuščias laikas, kurį privalu kuo nors užpildyti.SKAITYTI DAUGIAU

Algis Griškevičius: Nebeaišku, ar barbarai stovi už mūsų vartų, ar čia mes stovim prieš vartus?

„Kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kad žiūrovams net nereikia visko pasakoti, dažnai užtenka užuominos. Subtilūs ir išlavinę, savo meninį skonį išsiugdę žmonės neretai geriau už tave patį pajaučia subtilius niuansus. Tokiu atveju, tavo kūrinys jiems tegali tapti mažu liepteliu į didelį ežerą“, – savo darbus ir santykį su publika apibūdina vienas žymiausių ir įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Algis Griškevičius. Tapytojo, fotografo, objektų kūrėjo žvilgsnis dažnai kiaurai skrodžia įprastus mūsų gyvenimo, aplinkos vaizdus, atrasdamas juose keistų būtybių, iš fantazijų ar sapnų ateinančių vizijų, absurdiškų situacijų bei nerimą keliančių ženklų.SKAITYTI DAUGIAU

Melita Vilkevičiūtė | Poezija

***

Nuo nėra laiko iki nėra kito laiko
Nelabai toli eiti
Vienas neasfaltuotas kelias link namų
Kur tėvas pirmą kartą primušė motiną
Vienas drugys, kuris nutūpia ant bato
Tave krečia drugys, drauge
Vienas aktas
Nuo drobės ant lovos peršokęs
Namuose
Kur tu pirmą kartą primušei tėvą
Vienas prasigėręs poetas
Besikalatojančiais pirštais rašantis žodį
Ir iškart jį nubraukiantis
Dar labiau besikalatojančiais
Tave krečia žodis, poete
Nemirk, poete
Nuo nėra laiko iki nėra kito laiko
Nelabai toli eiti
SKAITYTI DAUGIAU

Dėl ko džiaugiasi ir liūdi džiazo gerbėjai kine?

Kinas buvo gana dosnus džiazo muzikai. Portale Jazziz.com galime perskaityti, kad kinas ir džiazas – skirtingų motinų dvyniai. Francis Marmande’ė iš „Le Monde“ priduria, jog tai sudėtingas pas de deux: abu yra pagrindiniai XX a. meno žanrai ir autsaideriai, vienas užaugęs sistemingo rasizmo aplinkoje, kitas taip pat kilęs „iš apačios“, iš kitų meno formų neigimo, kurtas veržlių naujųjų imigrantų pastangomis. Pirmasis pilnametražis filmas, kuriame panaudoti įrašytas garsas ir muzika – „The Jazz Singer“ (rež. Alanas Croslandas), pritrenkęs 1927-ųjų publiką ir užbaigęs nebylaus kino erą. Po Antrojo pasaulinio karo, pirmieji kinui rašę kompozitoriai Elmeris Bernsteinas ir Bronisławas Kaperis laisvai naudojo džiazo formas savo instrumentuotėse, o filmų kūrėjai šiam darbui kviesdavo tuo metu jau pripažintus Duke’ą Ellingtoną, Milesą Davisą ir kitus. Patys džiazo muzikantai dažnai tapdavo aktoriais. Tarp daugelio – Dexteris Gordonas, Louisas Armstrongas, Peggy’ė Lee, Bingas Crosby’is. Vėliau, pasibaigus džiazo aukso amžiui, ši muzika puikiai tiko kurti filmų atmosferą ir nuotaiką, kol džiazas tapo atpažįstamu istorijos pasakojimo būdu Woody’io Alleno ir Clinto Eastwoodo darbuose. Galiausiai kinas pradėjo reflektuoti ir kurti džiazo atlikėjų biografijas.SKAITYTI DAUGIAU

Mariana Orantes

Viena pagrindinių temų Meksikos prozininkės, poetės ir eseistės Marianos Orantes kūryboje yra smurtas bei žmogžudystės. „Karalių ir prezidentų karūnavimas – svarbūs visuomenės įvykiai, – viename interviu sako rašytoja, – tačiau bet kuri žmogžudystė yra kur kas reikšmingesnė.“

Todėl M. Orantes pripažįsta, jog yra šiek tiek apsėsta žudynių temos. Nes tai šiuolaikinės Meksikos kasdienybė – narkotikų kartelių karai, susišaudymai, nuolatinė baimė. Kartu su augančiu smurtu vietos visuomenėje atsirado savitos, kitose šalyse nesutinkamos socialinės grupės. Sakykime, „dingusių vaikų ieškančios motinos“, kurių šioje šalyje dabar šimtai tūkstančių.

M. Orantes gimė 1986 m. Meksikos sostinėje Meksike. Čia Sostinės autonominiame universitete (Universidad Autónoma Metropolitana) studijavo ispanų kalbą ir literatūrą. Pradėjo rašyti labai jauna, jos tekstai publikuoti žinomiausiuose Meksikos kultūriniuose leidiniuose „Cuadrivio“ („Kvadriviumas“), „Avispero“ („Širšių lizdas“) ir „Lado B“ („B pusė“). Rašytojos kūryba nuolat įtraukiama į kasmetines šalies poezijos ir prozos antologijas.

Labiausiai M. Orantes išgarsinęs žanras yra literatūrinės esė. Jose rašytoja siekia rasti ryšius tarp Meksikos kasdienybės ir literatūros klasikos, XXI a. realijoms bando pritaikyti klausimus, kuriuos pirmasis XX a. viduryje suformulavo vokiečių kultūros teoretikas Theodoras Adorno: ar smurtas neatima galimybės kurti ir skaityti poeziją? Kodėl masinės žiniasklaidos požiūriu žudikas, skaitantis klasikinius romanus, yra geresnis už tą, kuris jų neskaito?

Svarbiausi M. Orantes kūrybos rinkiniai: eilėraščių knyga „La Casa Vertebrada“ („Stuburinis namas“, 2017), esė rinkiniai „La Pulga del Satan“ („Šėtono Blusa“, 2017) bei „Los Caballeros se quiedan a descansar“ („Džentelmenai pasilieka ilsėtis“, 2018).


Šėtono Blusa

„Šėtono Blusa“ vadinosi prekybinis laivas, apie kurį žinių nedaug: niekas nenumano, iš kur jis atsirado, bet garsas apie jį pasklido XIX a. pradžioje: laivelis, nors ir mažiukas, galėjo greitai ir sudėtingiausiomis sąlygomis gabenti bet kokį krovinį, nuo kiniško šilko, vazų ir prieskonių; smulkiausių arbatžolių, porceliano ir brangios medienos iki egzotinių gyvūnų, tiek naminių, tiek kovinių; teko plukdyti žmones, statybines medžiagas ir netgi – anot legendos – už jį didesnio laivo karkasą. Jis buvo lyg mėlynoji Daktaro Kas kabina, tik su platesne negu išorinė vidine erdve. Kalbėta, kad jis „it blusa“ ir dėl dydžio, ir to nuolatinio skubėjimo tai šen, tai ten, ir kad šis laivas – „Šėtono“, nes nelaimių išvengdavo kone antgamtišku būdu.

1850 metais kapitono Edmundo Stiuarto iš Velso vedama „Šėtono Blusa“ leidosi į ekspediciją – perplaukti Dreiko sąsiauriu, tarp Ugnies žemės ir Argentinos. Ta istorija papasakota vėliau, esė „Albatrosas ir marmuro kamuoliukas“, tad nesiplėsiu.

Edmundas Stiuartas kelionei šį prekybinį laivą pasirinko dėl jo šlovės. „Šėtono Blusą“ išlošė žaisdamas rusišką ruletę. Laimėjo prieš buvusį kapitoną, kuriam, skirtingai nei Stiuartui, pasisekė mažiau, nes neteko ne tik laivo… Daugelis tvirtino, kad tos varžytuvės buvo Stiuarto prasimanymas, nes iš tiesų velsietis šaltakraujiškai pribaigė buvusį „Šėtono Blusos“ kapitoną.

Po ekspedicijos į Dreiko sąsiaurį apie „Šėtono Blusą“ beveik dešimtmetį nebuvo jokių žinių. 1860-aisiais laivas vėl ėmė rodytis prekybos uostuose, o jam vadovavo du vyrai: paniuręs ir saulėje įdegęs kapitonas, nepaleidžiantis iš rankos sidabrinės lazdelės, ir senas bedantis rusas bocmanas, didelis ispaniškų kortų mėgėjas.

Tuomet, siekiant užvaldyti „Šėtono Blusą“, pasipylė išdavysčių bei mirčių lavina: rusas bocmanas laivą pralošė kortomis, ir šis atiteko Panelei Biuy, prisiekusiam opijaus rūkytojui ir operos dainininkui, mėgdavusiam persirenginėti moterimi. Šį nunuodijo Meri En Tomas, kapitono Henrio Tomo duktė, panorusi sekti tėvo pėdomis. Tačiau Meri En „Šėtono Blusa“ džiaugėsi neilgai: arši vergovės priešininkė ja gabendavo išlaisvintus vergus, bet susirgo plaučių tuberkulioze ir numirė.

Laivas atiteko Meri En bocmanui, iš Kiušiu salos pabėgusiam japonui, persekiojamam už tai, kad buvo „slaptas krikščionis“ keistoje sinkretinėje krikščionybės ir budizmo sektoje. Jame šis persidūrė koją purvinu vinimi, ir ją teko amputuoti; vyras operacijos neištvėrė, pasimirė vos savaitę pabuvęs „Šėtono Blusos“ savininku. Įgula nusprendė, kad laivas prakeiktas, ir jį paliko negyvenamoje Kokosų saloje, Ramiajame vandenyne.

Yra manančių, kad pats Šėtonas paskutinės įgulos pareikalavo grąžinti laivą, ir nuo to laiko yra jo kapitonas. Kartkartėmis „Šėtono Blusa“ pasirodo kaip nelaimę nešantis ženklas: 1919 metais buvo pastebėta prie Portugalijos krantų, paskui 1942-aisiais Suriname, bet ji jau niekam nerūpėjo, nes karo baisumai tuomet užgoždavo bet kokias legendas.

Savo knygą nutariau pavadinti šio legendinio laivo vardu, tai kaip savotiška duoklė ar užkalbėjimas. Nes jos puslapiuose telpa iš Rytų bei iš Vakarų gabenamos prekės ir geranoriška įgula: vyrai, moterys, katės, papūgėlės, keletas egzotiškų gyvūnų. Peršokdama nuo vieno galo į kitą, it blusa apžvelgiu istorijas, kurios dvelkia prieskoniais. Jei iš tiesų šią knygą valdo Šėtonas, tebūnie. Kaip rašiau vienoje iš esė, „tikrąjį blogį gali sukurti tik patys žmonės“.

Albatrosas ir marmuro kamuoliukas

Skrosdama orą, žvilgsnį įsmeigusi priešakin, tobulai skrieja aeronautikos inžinerijos svajonė; stebi, kaip sutartinai linguodami kyla ir leidžiasi sparnai. Užlenktas snapas tinka ir meiliam poravimuisi, ir nuožmiam kirčiui, o kai prasižioja, iš jo pasigirsta duslus „klakt-klakt-klakt“. Lyg marmuro kamuoliukas, riedantis medinėmis grindimis mažutėje svetainėje baltomis sienomis: klakt-klakt-klakt.

Laivus tingiai lydintys dangaus karaliai, sparnuoti keliauninkai; po pusės metų skrydyje milžiniškas paukštis nepaslankus, prie kietų uolų ir nelygaus paviršiaus nepratusi tarpslankstelinė membrana priverčia suklupti, kojos slysteli tartum vaiko, dar tik besimokančio vaikščioti, arba tarsi marmurinis kamuoliukas, kuris atšokęs tingiai numuša kėglių eilę. Kas išdrįstų nusitaikyti ir šauti į mirtį? Vertas garbinimo, kaip Flobero papūga, šis vaikas „negali vaikščioti, nes milžino sparnai jam per sunkūs“.

Marmurinis kamuoliukas blizgus, spindi saulėje, vešliai sužėlusioje pievoje, arba saugomas kaip lobis; žaisdami su jais tarytum atliekame savo dieviškąjį vaidmenį: štai marmurinis kamuoliukas, it kaleidoskopinė kulka, tuoj nužudys varžovą arba apšvarins iki paskutinio grašio. Ar iš molio, ar iš alebastro, iš akmens, marmuro, medžio, porceliano, metalo ar stiklo, kamuoliukai patraukia žvilgsnius savo apžavų galia.

Kuo galėtų būti panašūs albatrosas ir marmurinis kamuoliukas (tobulas kristalas): apskrita albatroso akis, it marmuro kamuoliukas mažoje kišenėje, juda-sukiojasi, smalsiai stebėdama žydrą horizonto liniją.

Žanas Rivrenas savo knygoje „Tyrinėjimų žodynas“ aprašo trečiąją ekspediciją, kirtusią Dreiko sąsiaurį (arba F. Hoseso jūrą) „Šėtono Blusa“ pavadintu laivu, kurį vedė kapitonas Edvardas Stiuartas, o bocmanu buvo prancūzas Žiulis de Senbo. Šioje ekspedicijoje Žanas Rivrenas rašo, kad Edmundas Stiuartas turėjo labai savitą pomėgį albatrosams, ir visą tą laiką, kol plaukė vandenynu, jis medžiojo, kankino ir žudė didžiuosius paukščius. Už kiekvieną nudėtą albatrosą į stiklainį įmesdavo po marmurinį kamuoliuką. Žiulis de Senbo taikstėsi su tomis žudynėmis vien iš baimės Stiuartui, kuris, kaip pasakojama,

Vieno laiško pėdsakais

1938–1940 m. rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890–1952) išgyveno didžiulę dramą. Šiandien bandau atskleisti tik vieną jos veiksmą: 1938 m. balandžio 3 d. bičiuliui Pauliui Galaunei rašytą laišką.

Truputis konteksto: 1937 m. sausio 26 d. J. Savickis laiške Administracijos departamento direktoriui Kaziui Bizauskui nusiskundė sveikata: „Baisiai pavargau per tuos išsiskyrimus (išsiskyrė su žmona Ida Trakiner-Savickiene – J. B) ir kitokius procesus. Gydytojai visai nepatenkinti mano širdimi.“ J. Savickio kraujo spaudimas buvo kaip septyniasdešimtmečio senio, tad jis gavo du mėnesius papildomų atostogų pasirūpinti savo sveikata; gydėsi ar poilsiavo netoli Pietų Prancūzijoje pirkto sklypo.SKAITYTI DAUGIAU