Vivaldis ir onoras

Na, žinoma, kai tik nutinka laikas rudeniop, visi tuoj puola linksniuoti amžinąjį metų laikų motyvą, kurį geriausiai „sugrojo“ Antonio Vivaldis. Sovietmečiu buvo galimybė klausytis Lenkijos radijo laidų, viena jų – „Keturi metų laikai“ – visada prasidėdavo atitinkamais įžanginiais garsiojo koncertų ciklo akordais, o ikoninis italų kompozitorius ilgam įsitvirtino kiekvienoje virtuvėje, supratusioje daugiau nei bežodžio animacinio filmuko „Bolek i Lolek“ pavadinimą. Niekas nežino, kodėl lenkams Vivaldis buvo toks savas ir jų šalyje toks populiarus. Kaip ir Mykolas Kleopas Oginskis, kurį jie laiko tautiečiu ir įrašo į savo kultūros istoriją drauge su polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“.SKAITYTI DAUGIAU

RAMINTA LAMPSATYTĖ: NESU „LIETUVIŲ KILMĖS“, ESU LIETUVĖ

Neįtikėtinos vertės dovanas kartais įteikia gyvenimo režisierius Atsitiktinumas“, – mąstau apie naują pažintį su išskirtine asmenybe, įspūdingais laiptais kopdama į secesijos laikus menančio namo trečiąjį aukštą. Besižvalgydama į čerpinius Berlyno Mitės stogus, pasijuntu lyg skruzdė, netyčia pakliuvusi į Pergamono muziejų. Tą „menko priešais didį“ pojūtį dar labiau sustiprina profesorės Ramintos Lampsatytės butas-studija, veikiau primenanti kolekcininko šventovę nei šeimos namus: šimtai knygų, daugybė šiuolaikinio meno kūrinių, natūraliai radusių vietą tarp antikvarinių baldų ir daiktų, afrikietiškų kaukių ir svarbiausio dėmens skoningame interjere – muzikos instrumentų: seno klavesino, dar senesnio klavikordo bei dviejų fortepijonų. Juodu laku tviskantis klasikinis gražuolis draugiškai dalinasi erdve su iš kažkokio Kauno garažo išgelbėtu meistrystės stebuklu, dekoruotu žvakidėmis bei įspūdingais raižiniais. Jautrūs talentingos pianistės pirštai smalsiems svečiams mielai demonstruoja kiekvieno jų unikalų skambesį. Netrukus vokalo pamokų čia užsuks jauna solistė iš Niujorko, rytoj – užsiėmimai kitai dainininkei iš Sankt Peterburgo Marijos teatro. Intensyvioje R. Lampsatytės dienotvarkėje teturime valandą pokalbiui, kuris, kaip paaiškėja, bus toks pat tirštas spalvų bei emocijų, kaip ir šių namų siela.SKAITYTI DAUGIAU

Marius Povilas Elijas Martynenko | Poezija

***

didelis jau esu.
dar gražesnis išaugsiu!
būsiu būsiu – visų.
reikalingas kaip šaukštas.
– s. geda

nereikalingiausias žodis naktį
atsikelia iš sąmonės, eina virtuvėn
su vaikišku pavydu žiūri į šaukštą,

nusikeikia, susigriebia,
apsidairo ar niekas nemato,
atidaro šaldytuvą, suryja tai, kas skanu,
pamurma, beveik šypsosi, nes
jam patiko zefyrai.
tada bando pakisti.

aš kartais jį ištariu.
nežinau kam ar kodėl.
bijau, kad jis neišnyktų.
aš net nesu tikras
ar žinau, ką jis reiškia.

ir bijau jam pasakyt, kad išties,
jis man reikalingas, nes
tai reikštų, kad aš esu
nereikalingiausias žmogus.

ir taip, išties tai aš surijau zefyrus.
SKAITYTI DAUGIAU

Fragmentai

1.

Kažkas nutiko. Pasidarė sunkiau rasti ryšį su pasauliu. Nežinai, ar tai kada nors buvo lengva, bet supranti, kad paprasčiausia viskas, ko gero, atrodė vaikystėje.

Atsimenu, brolis instaliuoja SIMS 2. Jau prasidėjusios Kalėdų atostogos ir galima ilgiau žaisti, nes nebereikia ruoštis pamokoms. Stacionarus kompiuteris ūžia, vos patempia antrą „Simsų“ versiją, bet pavyksta. Sukasi žalias deimančiukas, kuris tuoj tuoj mus sujungs su nauju pasauliu.SKAITYTI DAUGIAU

Literatūra kaip geriausias ateities simuliatorius

Kokie košmarai šiais laikais kamuoja didžiųjų pasaulio kompanijų vadovus? Vienas dažniausiai pasitaikančių siužetų galėtų būti štai toks: ima koks nors gudročius ir sugalvoja naujovę. Iš pradžių visi iš jo juokiasi, o paskui kaip išprotėję puola pirkti. Ir štai, nors šiandien įmonė verta šimtų milijardų, rytoj ją gali ištikti „Kodak“ ar „Blockbuster“ likimas. Pirmoji neįvertino skait­meninės fotografijos ir bankrutavo, o antroji, užsiėmusi videonuomos verslu, nenumatė, kad netolimoje ateityje niekas nebeis į nuomos punktą pasiimti kasetės, o tiesiog užsisakys „Netflix“.SKAITYTI DAUGIAU

Rizikuojantys nenutolti nuo realybės

2022-aisiais Kaunas su nedideliu Liuksemburgo miestu Ešu prie Alzeto (Esch-sur-Alzette) dalinsis Europos kultūros sostinės titulu. Ši žinia – kaip ir bet kuri gausesnė kultūros finansavimo apraiška – džiaugsmą neša tiek miestų bendruomenėms, tiek srities atstovams, labiau pratusiems prie nuolatinių reikalavimų susiveržti diržus. „Kauno – Europos kultūros sostinės“ (KEKS) komandos organizuojami renginiai jau prasidėjo ir iki pat kulminacinių metų jų tik daugės: miestas skęs nemokamuose ir mokamuose pasirodymuose, regės įspūdingus fejerverkus, girdės gausybę sveikinimo kalbų… Galiausiai kiekvienas reiškinys pasuks vienu iš dviejų kelių: baigs savo kelionę vos nutrūkus finansavimui arba įgis pagreitį ir nužygiuos tolyn, užsitarnaudamas teisę formuoti kultūros veidą ir politiką.SKAITYTI DAUGIAU

„ŽIEDO“ VIDUJE

Mes per mažai žinome apie Richardą Wagnerį, per mažai jo kompozicijų skamba Lietuvos scenose, per mažai kalbame apie jo kūrybą. Regis, mūsų kultūroje tokio kompozitoriaus nėra. Taip netenkame tos operos meno dalies, kuri kartu su Albanu Bergu ir Richardu Straussu laisvinosi iš melodramiškumo, brendo ir augo pamatinių psichologijos, filosofijos idėjų aušroje. Jos skynėsi kelią į gyvenimą ne tik per kruvinus karus, revoliucijas, bet ir meną, ieškojusį naujų išraiškos formų, negailestingai griovusį sienas ir taisykles.SKAITYTI DAUGIAU

TORUNĖ – ISTORINIO PAVELDO IR ŠIUOLAIKINIO MENO UOSTAS

Vėsų, bet saulėtą kovą kompanija menininkų išsiruošėme į Torunę, viduramžių miestą, kuriam likimas lėmė išstovėti per karus ir nelieti ašarų dėl griūvančių pastatų. Gausų ir turtingą architektūrinį palikimą lenkai paveldėjo iš vokiečių, šlovės pridėjo čia gimęs ir gyvenęs Mikalojus Kopernikas. Į Kauną, iš kurio prasidėjo mūsų kelionė, Torunė panaši savo lokacija – ištįsusi abiejuose Vyslos, kuri čia susijungia su Dravanta, krantuose. Bemaž visas senamiestis yra istoriniai paminklai, o juose veikia universitetai, muziejai, teatrai, galerijos, kavinės. SKAITYTI DAUGIAU