Bijūnai ir gedulas
Erika Drungytė
Erika Drungytė
Tomas Kiauka
ANDRIUS ROPOLAS
HERKUS KUNČIUS
VII
KOLŪKIS STOJASI ANT KOJŲ
1953 metų kovo 5 dieną greta Maskvos esančioje Kuncevo viloje mirė draugas Stalinas – visų tautų tėvas, mokytojas bei geradarys. Tarybų šalyje buvo paskelbtas visuotinis gedulas.
Vos išgirdęs apie gedulą, pirmasis puolė gedėti Lavrentijus Berija. Gedėjo Nikita Chruščiovas. Gedėjo Georgijus Malenkovas. Gedėjo Sniečkus. Gedėjo Paleckis. Gedėjo Šumauskas. Gedėjo ir Gedvilas. Gedėjo vietinė LKP(b). Gedėjo visa VKP(b). Gedėjo ir pažangusis pasaulis. Gedėjo darbininkai bei valstiečiai. Gedėjo inteligentija.Daugiau
jaukioje Žaliakalnio krautuvėlėje
mažytėje mėsinėje
už prekystalio
pamačiau jį
keletą metų klasiokai
perdavinėdavo jo raštelius
kvapnius džiovintus žolynus
keistai išpieštus akmenėlius
[svajojo tapti dailininku]
įtikinėdavo kaip stipriai
mane įsimylėjęs
alpsta vien nuo mano balso
Cha! jis man negražus
– Jums išpjovos? – kietas ledinis žvilgsnis sužvilgo
– Ar aš prašiau išpjovos? Tikrai ne
prašyčiau kiaulės širdies.
Oi, kokia didelė
malonėkite ketvirtį
po šitiek metų jis manęs nepažino –
gerokai susenusios apibrizgusios
susibuvusios
su nutrintu maximos maišeliu
aš pirmą kartą regėjau
kaip suvirpėjo oras
prie jo ausies
– Miela ponia, širdį pjaustome tik per pusę
daugiau nesmulkiname.
Imsite?
– Ne. Pusės man per daugDaugiau
Tautvydas Urbelis
JERONIMAS BRAZAITIS
1
Paskutinis airių rašytojo JAMESO JOYCE’O (1882–1941) kūrinys, romanas „Finegano šermenys“ (Finnegans Wake), buvo išleistas 1939 m. Jį kurti JOYCE’AS pradėjo praėjus beveik metams po ULISO (1922) išleidimo, dirbo daugiau nei 14 metų. Autorius iškart paskelbė, kad kuria šedevrą, todėl susibūrė net dvylikos autorių kolektyvas, kuris tuo pat metu rašė „FW“ komentuojančią knygą „Our Exagmination Round His Factification for Incamination of Work in Progress“ (1938).Daugiau
JAMES JOYCE
(ištrauka)
Nu, tu žinai, ar nesi kennet2, ar aš tau nesakiau, kiekviename pasakojime yra pramanas – tai visa ko pagrindas. Žiūrėk, žiūrėk – sutemos tirštėja! Mano stagarinės didžios leidžia šaknis. Ir man menka paguoda3 – visa į pelenus. Fieluhr? Filou!4 Kiek turi metų? Bus saon5 velionė. Tas nesibaigiantis dabar senne6 žvelgiu, ar erewone7 galiausiai matė Voterhauso clogh8. Įveikė jį dalimis, aš girdėjau anuos dūsaujant. Kada jie vėl surinks jį? O, mano nugara, mano nugara, mano bach9. Aš turėčiau nuvykti į Ilgai trunkančius skausmus – le Pastangas10. Daugiau
Andrius Marcinkevičius
Andrius Marcinkevičius
Valentinas Sventickas
Garsiai dainininkei skirtame vakare perskaičiau du savo rašinėlius, pasakęs, kad tokius trumpus tekstus dzūkiškai vadinu guriniais ir kad užsirašęs dedu juos į plastikinę dėžutę, kokioje paprastai pardavėjai vežioja vaisius.Daugiau
Sandra Bernotaitė
Kas tai? Ką aš čia parašiau?
Witoldas Gombrowiczius „Dienoraščiai“
Sausis
Visa, kas nepasakyta, yra nesugadinta. Menas užmiršti – kaip ir menas rašyti – prasideda nuo to, kad pamiršti dalykus, leidi sau negalvoti, nekaltinti, nesižavėti, leidi savo atminčiai atsirinkti. Atmintis – tai devyniasdešimt devyni procentai užmaršties. Atminties net nebūtų be užmaršties. Rašau, nes noriu atsiminti? Ne. Rašau, nes noriu pamiršti. Noriu pasveikti. Noriu išgyventi dukart, triskart, keturiskart – ne todėl, kad rašydama atsimenu viską, o todėl, kad rašydama – – – pamirštu.Daugiau
Raimondas Ķirķis kalbina Valtą Ernštreitą
Giedrė Kaukaitė
Laurynas Jonušauskas
Viktoras Bachmetjevas