Sapnas ir kvailutė
Erika Drungytė
Erika Drungytė
Erika Drungytė
Baigias mano lempelėj aliejus,
Akys niaukias ir daros tamsu.
Pasivaikščiot einu į Alėją,
Paklausyti tenykščių balsų,
Pakvėpuot tyru oru Soboro,
Pasidžiaugti reklamų ugnim.
Jau seniai trūksta man šviežio oro
Dovanos, patikėkit manim.
Laisvėj pilna garbių miestelėnų,
Pasivaikščioti veda šunis,
Aiškiai šviečia mėnulio melionas
Tol, kol saulė rytinė nušvis.
Taip nuščiuvo gamta, ir nešalta
Nuo žmonių. Aš jaunystę menu.
Atlapoju plačiai juodą paltą
Ir išpūtęs krūtinę einu
Prospektu Nikolajaus. Likimas.
Šimtas metų sukako dabar,
Kai ji Laisvės alėja vadinas.
Kaizerštrasė… Ji – Laisvė, arba
Tai, ko trokštam visi mes be galo.
Nuo minčių ima suktis galva.
Ji – tikra. Tai ne koks surogatas,
Ja didžiuojas visa Lietuva.
Sako: einame Laisvę šlifuoti
Tol, kol deimantu ji suspindės.
Kas galėjo anksčiau pagalvoti,
Kad atspės ji plakimą širdies.
„55° samanės“, 2018 01 26Daugiau
Sandra Bernotaitė
Ne vienas rašytojas šiandien klausia – savęs ir skaitytojų, tiesiogiai ir retoriškai – ar ateityje vis dar reikės literatūros? Man šis klausimas ne toks įdomus. Lengvai galiu išsižadėti rašymo, jei tik pajusiu, jog tai išties nereikalingas, praradęs paskirtį, negyvas užsiėmimas.Daugiau
Temperamentas prasiveržia
kuomet gamta atsukus veržlę
mus ima puošti sidabru
ką tik padovanojus auksą
kaip sportininkė šauks ji
kad daug atrodė netikrų
medalių laiko baus mus baus mus
atvežusių mašinų gausmas
baisia aklaviete mirties
kai tartum paaugles prie sienos
užspaus mus ligos ir ne vienas
kaip lapas krentantis tirtės
tačiau pabūkim optimistais
nors gėlės kada nors nuvysta
net laistomos vazonuos jų
vieninteliai juk mes nors buvom
tiktai trąša kuri supuvo
po šaknimis kartų naujų
2018 12 15Daugiau
Jolanta Miškinytė
Julijus Grickevičius
Aušra Kaminskaitė
Vytis Silius
Gintarė Žaltauskaitė
Eglė Žvirblienė
Tai buvo laikas, kai turėjau tik vieną porą batų, atklydusių su kita manta, kurią, kaip paguodos ir supratimo ženklą, sunešė kaimynai. Gyvenau tarp ugnies nuniokotų sienų, kurios žvelgė triuškintojo žvilgsniu ir šaipėsi: „Nors mes rusenom, kol suanglėjom, tačiau vis dar esam čia. O tu? Ar dar esi?“Daugiau
Ingrida Viluckytė
Niekas neleido eiti giliau. Bet niekas nematė, kai ėjau giliau. Maudėmės Minijoje, už mane jaunesnis pusbrolis laikėsi nusvirusių šakų, maskatavo srovėje. Aš jam pavydėjau. Aš jam labai pavydėjau. Niekas man neleido eiti giliau, apskritai, daug dalykų neleido: žaisti gaudynių per miesto šventę ar garsiai juoktis viešoje vietoje.Daugiau
Eglė Petreikienė
Silvija Butkutė
Viktoras Bachmetjevas