Laukimas ir vata

Na taip, na taip – štai tas metas, kai romantizmas kiek­vieną už mažojo kojos pirštelio kabina žemyn galva, nes, ar tu nori, ar nenori, iš visų pakampių pradeda lįsti prieškalėdiniai saldumynai: jaukių namų su židiniu, meduolių, karštos arbatos ir vilnonių kojinių bei užtiesalų, santaklausiškų kepurėlių, kokakoliškos laimės ir… SKAITYTI DAUGIAU

Marius Ivaškevičius. Menininkas kaip ir kiti žmonės

Marius Ivaškevičius Lietuvos viešojoje erdvėje ne kartą vadintas provokatoriumi. Pirmąkart toks požiūris į jį išryškėjo turbūt 2002-aisiais, pasirodžius romanui „Žali“, kuriame rašytojas pasakojo apie Lietuvos partizanų kasdienybę, žemiškus jų poreikius, amžinos įtampos, kovų ir išdavysčių pasekmes žmogaus elgesiui.SKAITYTI DAUGIAU

MOTYVACINĖ KALBA

Ištrauka iš pjesės „The Last Selfie“

Jaunesnysis pradeda filmuoti Karlą ir Janą. Karlas prieina prie Jano, paima iš jo plaktuką ir užsimoja juo.SKAITYTI DAUGIAU

Tikras literatas

Nuo viršelio į mus žvelgia autorius. Vilki mėlynus marškinius atraitotomis rankovėmis, rankoje – cigaretė. Autorius sėdi prie stalo, ant kurio – stiklas gintaro spalvos skysčio (įpilta per pirštą), tuščia stiklinė, indelis džemo (iš etiketės atpažįstu Oksfordo abrikosų marmeladą), dvi peleninės, tuščia ir pilna, krūvelė knygų, „French press“ kavinukas su kavos likučiais, butelis „Johnnie Walker“ viskio, du trečdaliai nugerti.SKAITYTI DAUGIAU

Igor Pomerancev

Igoris Pomerancevas (g. 1948) – poezijos, esė ir radijo pjesių autorius. 1978-aisiais iš TSRS emigravo į Vokietiją, tais pačiais metais persikėlė į Didžiąją Britaniją ir gavo jos pilietybę. Dirbo žurnalistu BBC Londone, nuo 1995 m. – „Radio Svoboda“ biure Prahoje.SKAITYTI DAUGIAU

JONAS ARČIKAUSKAS. IMPROVIZUODAMAS ESU LAISVAS…

Jonas Arčikauskas – teatralams žinomas vidurinės kartos dailininkas, keramikas, scenografas ir puikus piešėjas, sukūręs daugybės spektaklių scenovaizdžius įvairiuose Lietuvos ir užsienio teatruose dirbdamas drauge su režisieriais Gyčiu Padegimu, Jonu Vaitkumi, Valentinu Masalskiu ir kitais. Žiūrovai savitą, laisvai mąstantį menininką įsidėmėjo iš karto ir jau niekuomet nepamirš tokių spektaklių kaip „Mūsų miestelis“, „Golgota“, „Pamoka“ Kauno dramos teatre bei „Vėlinės“, „Migelis Manjara“, „Lėlių namai“, „Eglutė pas Ivanovus“ Vilniaus scenose, leidusių Lietuvos ir užsienio kritikams kalbėti apie išskirtinę Lietuvos scenos meno poziciją.SKAITYTI DAUGIAU

Slaptažodis ir atsakas, arba Glosarijus to, ko nėra

Sovietų Sąjungoje ir posovietinėje erdvėje fantastinė literatūra yra ne tiek žanras, kiek egzistavimo būdas. Nesiimsiu spėlioti, ar esama forumų ir informacijos resursų, skirtų detektyvų mėgėjams, – apie jų susibūrimo vietas bei egzistuojančius festivalius, kaip ir šio žanro apdovanojimus, nesu girdėjusi (Vakaruose tokių yra). SKAITYTI DAUGIAU

ORO

Romano ištrauka

1. Kieno vardas ant vandens užrašytas

Aš esu tavo kūne. Tavo vonioje. Aš – plastikiniame butelyje. Aš lašu, aš varvu, aš kliokiu.
Aš – tavo gurkšnyje. Tu springsti manimi. Tu dūsti.SKAITYTI DAUGIAU

Tapatybės likučiai

Kiekvienas daugiau ar mažiau save su kuo nors tapatina. Keramikoje tapatumas atsiskleidžia labai įvairiai – kai kurie autoriai linkę ieškoti sąryšio, o kiti pasirenka išskirtinę saviraišką. Nesvarbu, kad ir kokie būtų motyvai, neišvengiamai visi patenkame į tam tikrą apibrėžtį, kurią kiti taiko mus identifikuodami. Šios kategorijos formuojasi pačiais įvairiausiais būdais, neatsižvelgiant į tai, ar renkamės būti jų dalimi, ar ne.SKAITYTI DAUGIAU

Monika Budinaitė: „Pasitikėjimas yra trapi būsena“

Vis pasigirsta klausimas: o kurgi lietuviškas populiarusis romanas? Kartais bandoma šią etiketę klijuoti, bet vis nesutariama, kas tas „populiarusis“. Gerai perkamas? Suprantamas ir priimtinas ne gurmanams, o plačiajai visuomenei? Ko gero, laukiame tikrai ne šlamšto, bet geros kokybės skaitinių viduriniam kultūros vartotojų sluoksniui, kurio skonis visai neprastas. Gerai, kad laukiame, bet ar atpažįstame?SKAITYTI DAUGIAU