Laikas už horizonto, arba sugalvota fotografija

Ką bendro turi laikas ir šviesa? Nesileidžiant į samprotavimus fizikos temomis, lengva atspėti, kad meninės raiškos srityje tai – fotografija. Rinkdama būsimo pokalbio raktinius žodžius, neriu dar giliau: mėginu suprasti, kaip ir kodėl mano pašnekovo „chronos“ (kasdienis, judrus, kiekybinis laikas) tampa „kairos“ (amžinuoju, begaliniu, kokybiniu arba jutiminiu laiku). SKAITYTI DAUGIAU

Šaknys ir stebuklai

Kiekvienas metų laikas turi savo dainą, nors vienam kertant kito teritoriją būna menkų nesusipratimų. Štai tarpininkas rugsėjis niekada nežino, kokios gaidos atspindi jo būdą, bet kai po sultingo vasaros mažoro ima aitriai dvelkti byrančių lapų minoras, spalis garsiai ir neabejodamas užtraukia „Medžiai be lapų“. Šita nepaprasto paprastumo daina negali nesižavėti – nei tekste, nei melodijoje nėra jokių pretenzijų, net stulbina, kad iš tokių banalių rimų ir dviejų akordų radosi visus paimantis muzikinis kūrinys. SKAITYTI DAUGIAU

Nobelio premijos vertas akmenėlis bate

Kuris kino režisierius pirmas gaus Nobelio premiją? Larsas von Trieras? Spėju, kad taip. Bent jau yra labiausiai jos vertas. Mano galva, XIX a. von Triero atitikmuo, rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, Nobelio premija būtų įvertintas kaipmat – jis bene pirmasis sugebėjo nusigauti į tamsiąsias žmogaus sielos gelmes ir pabandė jas perprasti. Ne be reikalo šis autorius laikomas literatūros klasiku ir reikšminga figūra ištisoms literatūros, filosofijos, teologijos atstovų kartoms – tiek kūrėjų, tiek kritikų, tiek ir skaitytojų. SKAITYTI DAUGIAU

ISTORIJA KAIP UPĖ

Romano ištrauka

Plaukia valtelė vandens paviršiumi lengvai srovės nešama, guli kūnas ant dugno, rankom mojuotų, kojom plaktų, bet neturi.
Vėjelis lapus šiurena, paukščiukai čiulba gražiausiai, ko daugiau gali norėti.
Kūnas gyvas, saulutė spigina, akys prisimerkia, ausys girdi, burnoj kartu, nosis nenorom uodžia laukinio vandens ir maurų kvapą, širdis plaka, smegenys veikia. Veiks ir po mirties dar kelias minutes, kol baigsis deguonis.
O tada jau kaip bus, taip bus.SKAITYTI DAUGIAU

Prisiminti arba pamiršti. Kito kelio nėra!

Prieš dvidešimt trejus metus, saulėtą vėlyvos gegužės dieną, atvykau į Vilnių. Pirmo mano vizito tikslas buvo peržiūrėti istorinius dokumentus, gulinčius vietos archyvuose. Tai buvo mano doktorantūros studijų veiklos dalis. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip susiorientuoti mieste, kuris ką tik atvėrė savo vartus lankytojams iš Vakarų, todėl prieš kelionę studijavau Vilniaus žemėlapį ir stengiausi jį įsiminti. Tiesą sakant, tai buvo tarpukario Vilniaus senamiesčio žemėlapis. SKAITYTI DAUGIAU

Salietė

2018-ųjų lapkritį Alice’ai Herz-Sommer, o čekiškai Alice’ai Herzovái-Sommerovái, arba angliškai Alice’ai Sommer, būtų suėję 115 metų. Iki to skaičiaus jai pritrūko kiek daugiau nei ketverių; kol neišaiškėjo, jog Yisraelis Kristalas kiek vyresnis, ji buvo laikoma seniausiu žmogumi, išgyvenusiu Holokaustą. Tačiau ne tai svarbu. Svarbus pats gyvenimas, kurį Alice’a Herz-Sommer nugyveno, ypač – kaip ji gyveno. Apie tai šis tekstas.SKAITYTI DAUGIAU

Kas užsako muziką, arba Vėl apie klišes

Baigiamąjį festivalio „Aura 28“ vakarą Roy’aus Assafo dviejų dalių spektaklyje „Merginos – Vaikinai“ paliesti jautrūs lyties stereotipų ir standartų klausimai. Įsiminė ne tik diptiko turinys, bet ir muzikos pasirinkimas. „Merginas“ geriausiai apibrėžia Cyndi Lauper „Girls Just Want To Have Fun“, o štai „Vaikinai“ prasideda gedulingu trimitu iš Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos, tiesa, groteskiškai pergrotos džiazo maniera, bet ne mažiau mąslios ir tirštos. Vėliau – Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ įžanga.SKAITYTI DAUGIAU

Monta Kroma | Poezija

***

Kur esi, mano juodoji sese, tolimoji mano?
Tu pamokyki mane,
Tu pamokyki mane –
Aš myliu.
Karolius užsisegu, penkiolika,
Vienus ant kitų,
Vienus ant kitų –
Aš myliu.
Į ausis veriuosi auskarus, šimtą kiekvienon,
Šimtą kiekvienon –
Aš myliu.
Tatuiruoju savo kaktą,
Noriu būt ryški –
Aš myliu.
Kur tu, mano tolimoji sese, kur esi, juodoji?
Tu pamokyki mane,
Tu pamokyki mane –
Aš myliu.SKAITYTI DAUGIAU

Lauksiu jūsų su rože rankose

Paremta tikrais faktais

Notaro kabinetas buvo superšiuolaikiškas, visi baldai jame permatomi, išskyrus paties notaro stalą – supersenovinį, sunkų, tamsų, išpūstom kojom ir ornamentiškais raižiniais aplinkui. Kai kažkurio iš susirinkusiųjų akys kiek ilgiau užsibuvo prie to stalo, notaras, aiškiai per mažas tokiam dideliam baldui, tarsi pasiteisino: „Antikvaras… palikimas… Taip ir norėjau įsirengti savo kontorą, kad joje derėtų šiuolaikiškas konceptualumas ir senovė. Pavyko?“ SKAITYTI DAUGIAU

RENATA VALČIK. NENUTRŪKSTANTIS RYŠYS

Su scenografe Renata Valčik susitikome dar šiltą rudens vakarą. Paklausta, ar vaikystėje lankydavosi teatre, kūrėja nustebina: „Pati neatmenu, man pasakojo tėvai, bet pirmas susidūrimas su „Lėlės“ teatru buvo pro ašaras. Užgesus šviesoms, pakilus uždangai aš pravirkau ir jie turėjo išvesti mane iš salės. Atsisakiau žiūrėti ir dar ilgai nėjau į teatrą. Sugrįžau jau būdama sąmoninga, šešiolikos metų.“ Teatrą atradusi paauglystėje, Renata jo nebepaleido – dar besimokydama dailės mokykloje nusprendė studijuoti scenografiją: sritį, kurioje susipina įvairūs menai. SKAITYTI DAUGIAU