fbpx

Laikas už horizonto, arba sugalvota fotografija

Remigijų Treigį kalbina Eglė Petreikienė

Ką bendro turi laikas ir šviesa? Nesileidžiant į samprotavimus fizikos temomis, lengva atspėti, kad meninės raiškos srityje tai – fotografija. Rinkdama būsimo pokalbio raktinius žodžius, neriu dar giliau: mėginu suprasti, kaip ir kodėl mano pašnekovo „chronos“ (kasdienis, judrus, kiekybinis laikas) tampa „kairos“ (amžinuoju, begaliniu, kokybiniu arba jutiminiu laiku). Daugiau

Šaknys ir stebuklai

Erika Drungytė

Kiekvienas metų laikas turi savo dainą, nors vienam kertant kito teritoriją būna menkų nesusipratimų. Štai tarpininkas rugsėjis niekada nežino, kokios gaidos atspindi jo būdą, bet kai po sultingo vasaros mažoro ima aitriai dvelkti byrančių lapų minoras, spalis garsiai ir neabejodamas užtraukia „Medžiai be lapų“. Šita nepaprasto paprastumo daina negali nesižavėti – nei tekste, nei melodijoje nėra jokių pretenzijų, net stulbina, kad iš tokių banalių rimų ir dviejų akordų radosi visus paimantis muzikinis kūrinys. Daugiau

Nobelio premijos vertas akmenėlis bate

Stasys Baltakis

Kuris kino režisierius pirmas gaus Nobelio premiją? Larsas von Trieras? Spėju, kad taip. Bent jau yra labiausiai jos vertas. Mano galva, XIX a. von Triero atitikmuo, rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, Nobelio premija būtų įvertintas kaipmat – jis bene pirmasis sugebėjo nusigauti į tamsiąsias žmogaus sielos gelmes ir pabandė jas perprasti. Ne be reikalo šis autorius laikomas literatūros klasiku ir reikšminga figūra ištisoms literatūros, filosofijos, teologijos atstovų kartoms – tiek kūrėjų, tiek kritikų, tiek ir skaitytojų. Daugiau

Prisiminti arba pamiršti. Kito kelio nėra!

Motti Zalkin

Prieš dvidešimt trejus metus, saulėtą vėlyvos gegužės dieną, atvykau į Vilnių. Pirmo mano vizito tikslas buvo peržiūrėti istorinius dokumentus, gulinčius vietos archyvuose. Tai buvo mano doktorantūros studijų veiklos dalis. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip susiorientuoti mieste, kuris ką tik atvėrė savo vartus lankytojams iš Vakarų, todėl prieš kelionę studijavau Vilniaus žemėlapį ir stengiausi jį įsiminti. Tiesą sakant, tai buvo tarpukario Vilniaus senamiesčio žemėlapis. Daugiau

ISTORIJA KAIP UPĖ

RASA AŠKINYTĖ

Romano ištrauka

Plaukia valtelė vandens paviršiumi lengvai srovės nešama, guli kūnas ant dugno, rankom mojuotų, kojom plaktų, bet neturi.
Vėjelis lapus šiurena, paukščiukai čiulba gražiausiai, ko daugiau gali norėti.
Kūnas gyvas, saulutė spigina, akys prisimerkia, ausys girdi, burnoj kartu, nosis nenorom uodžia laukinio vandens ir maurų kvapą, širdis plaka, smegenys veikia. Veiks ir po mirties dar kelias minutes, kol baigsis deguonis.
O tada jau kaip bus, taip bus.Daugiau

Salietė

Kirill Kobrin

2018-ųjų lapkritį Alice’ai Herz-Sommer, o čekiškai Alice’ai Herzovái-Sommerovái, arba angliškai Alice’ai Sommer, būtų suėję 115 metų. Iki to skaičiaus jai pritrūko kiek daugiau nei ketverių; kol neišaiškėjo, jog Yisraelis Kristalas kiek vyresnis, ji buvo laikoma seniausiu žmogumi, išgyvenusiu Holokaustą. Tačiau ne tai svarbu. Svarbus pats gyvenimas, kurį Alice’a Herz-Sommer nugyveno, ypač – kaip ji gyveno. Apie tai šis tekstas.Daugiau

Kas užsako muziką, arba Vėl apie klišes

Julijus Grickevičius

Baigiamąjį festivalio „Aura 28“ vakarą Roy’aus Assafo dviejų dalių spektaklyje „Merginos – Vaikinai“ paliesti jautrūs lyties stereotipų ir standartų klausimai. Įsiminė ne tik diptiko turinys, bet ir muzikos pasirinkimas. „Merginas“ geriausiai apibrėžia Cyndi Lauper „Girls Just Want To Have Fun“, o štai „Vaikinai“ prasideda gedulingu trimitu iš Gustavo Mahlerio Penktosios simfonijos, tiesa, groteskiškai pergrotos džiazo maniera, bet ne mažiau mąslios ir tirštos. Vėliau – Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ įžanga.Daugiau

Monta Kroma | Poezija

***

Kur esi, mano juodoji sese, tolimoji mano?
Tu pamokyki mane,
Tu pamokyki mane –
Aš myliu.
Karolius užsisegu, penkiolika,
Vienus ant kitų,
Vienus ant kitų –
Aš myliu.
Į ausis veriuosi auskarus, šimtą kiekvienon,
Šimtą kiekvienon –
Aš myliu.
Tatuiruoju savo kaktą,
Noriu būt ryški –
Aš myliu.
Kur tu, mano tolimoji sese, kur esi, juodoji?
Tu pamokyki mane,
Tu pamokyki mane –
Aš myliu.Daugiau

Lauksiu jūsų su rože rankose

Daiva Budrienė

Paremta tikrais faktais

Notaro kabinetas buvo superšiuolaikiškas, visi baldai jame permatomi, išskyrus paties notaro stalą – supersenovinį, sunkų, tamsų, išpūstom kojom ir ornamentiškais raižiniais aplinkui. Kai kažkurio iš susirinkusiųjų akys kiek ilgiau užsibuvo prie to stalo, notaras, aiškiai per mažas tokiam dideliam baldui, tarsi pasiteisino: „Antikvaras… palikimas… Taip ir norėjau įsirengti savo kontorą, kad joje derėtų šiuolaikiškas konceptualumas ir senovė. Pavyko?“ Daugiau

RENATA VALČIK. NENUTRŪKSTANTIS RYŠYS

Martyna Jurkevičiūtė

Su scenografe Renata Valčik susitikome dar šiltą rudens vakarą. Paklausta, ar vaikystėje lankydavosi teatre, kūrėja nustebina: „Pati neatmenu, man pasakojo tėvai, bet pirmas susidūrimas su „Lėlės“ teatru buvo pro ašaras. Užgesus šviesoms, pakilus uždangai aš pravirkau ir jie turėjo išvesti mane iš salės. Atsisakiau žiūrėti ir dar ilgai nėjau į teatrą. Sugrįžau jau būdama sąmoninga, šešiolikos metų.“ Teatrą atradusi paauglystėje, Renata jo nebepaleido – dar besimokydama dailės mokykloje nusprendė studijuoti scenografiją: sritį, kurioje susipina įvairūs menai. Daugiau

Perkūnas Liutkus: apie laisvę, cigarus ir šaltį

Saulius Keturakis

Pietų Prancūzijoje gyvenantis tarpukario Lietuvos diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas turi ką papasakoti. Vaikystėje jis sėdėdavo Jonui Aisčiui ant kelių, mat poetas Perkūnui buvo tiesiog dėdė Jonas. Buvo ir dėdė Jurgis – prozininkas Jurgis Savickis – Perkūno krikšto tėvas. Namuose nuolat lankėsi Algirdas Julius Greimas, jo rankraščius mašinėle perspausdindavo Perkūno mama. Pradėjus nelabai sektis mokykloje, A. J. Greimas Perkūną mokė rašyti rašinius. Pilkas ir nuobodus P. Liutkaus gyvenimas netapo ir užaugus. Gaudė omarus kartu su Fideliu Castro’u, buvo vedęs Kubos kino žvaigždę Mirtą Ibarrą, lagaminais vežiojo pinigus Alžyro nepriklausomybės kovoms. Stengiantis kaip nors pasipriešinti lietuviškai su prancūzišku akcentu kalbančio Jameso Bondo įvaizdžiui ir atsiranda pirmasis klausimas.Daugiau

Šlagbaumas pakeltas, juodi maišai, pastipęs rainas katinas

Ričardas Šileika

Ričardo Šileikos teležinelės, parašytos be jokių iškilmingų progų irgi išsiųstos draugingiems bendrininkams

Rugpjūčio voratinklynų archetipiniai ornamentų ornamentai! Supakuotos pušaitės, aplopytos tvoros, nusagstytos pievažolės! Neilgtrukus tirštarūkis mąžta, akims atsiveria Aristavos kapinaitės. Sodelyje bumbsi (nedarnus, betgi tikslus veiksmažodis) ananasiniai obuoliai. Kriokiantis zeimeris kieme springdamas ryja medieną. Nužydinčių rudbekijų kaimynai nužydintys flioksai. Kampe sustingę svetimi žaislai.Daugiau

Kapinių instrukcijos: kaip užsitikrinti gerą gyvenimą aname (ir šiame) pasaulyje

Aušra Kaminskaitė

Kai jauni profesionalai atlieka tyrimus tokiose srityse kaip kompiuteriniai žaidimai, roko muzika ar politikos atspindžiai animacijoje, aplinkiniai stebisi, tačiau giria netradicinius pasirinkimus. O kaip reaguoja žmonės, kai Lisabonos universitete disertaciją apsigynusi architektė Eglė Bazaraitė pristato savo tyrimo objektą – katalikų kapinių Lietuvoje ir Portugalijoje erdvės koncepciją?Daugiau

Bibliofilo kronikos #1

Viktoras Bachmetjevas

Jei sutiksime su Kantu, kad filosofija yra universalaus mąstymo pastanga išreikšti tai, kas galioja visiems racionaliems esiniams, galėtume tvirtinti, kad literatūra arba tai, ką lietuviškai kažkodėl užsispyrę vadiname grožine literatūra (ir, beje, kodėl kinas meninis, kai literatūra – grožinė?), priešingai, yra pastanga išreikšti pavienę, atskirą pasaulėjautą.Daugiau