fbpx

Tūkstantis ir vienas

Erika Drungytė

Mūsų kraštuose tie laikai, kai skaičiumi išreikšdavo tiesiog gausybę, ne tokie ir seni. Nekalbėkim apie senovės civilizacijas – babiloniečius, egiptiečius ar indus bei jų matematikos pasiekimus. Storas, didelis, pilvotas šimtas, lietuvių pavadintas tūkstančiu, reiškė – laaabai daug, kažką tokio be galo, be krašto. Šimto metų istorija yra gyva ir pulsuojanti, nes žmogus, stebėdamas prosenelius, senelius, tėvus, dar sugraibo pakraščius, jam pakanka vaizduotės pokyčiams suvokti. Tūkstantmetis jau kas kita – ištisa era, apie kurią gali pririnkti žinių, tačiau sunku pajusti, kaip atrodė tos žvaigždės, užgesusios nebegrįžtamai.Daugiau

Centrinės Europos tragedija

Milan Kundera

1.

1956 metų lapkritį, neilgai trukus iki jo biurą sunaikinusios artilerijos ugnies, Vengrijos naujienų agentūros vadovas visam likusiam pasauliui telegrafavo desperatišką žinutę, pranešančią apie neseniai prasidėjusią Rusijos ataką prieš Budapeštą. Pranešimas užbaigtas žodžiais: „Mes mirsime už Vengriją ir už Europą.“
Ką reiškė šis sakinys? Jis tikrai reiškė tai, kad Rusijos tankai į pavojų stato Vengriją, o su ja, kartu, ir Europą.Daugiau

SŪRUS VANDUO

Antaną Sutkų kalbina Valentinas Sventickas

Tai žymiojo fotomenininko ir literatūros kritiko bičiuliškų pokalbių fragmentai. Jų visumos publikacija dar prieš akis. Kalbėtasi Antano ir Rimos Sutkų namuose Alytaus gatvėje Vilniuje. Dažnai čia sutikdavau ir Antano dukrą Indrę, kuri, kaip ir Rima, padeda tvarkyti neaprėpiamą Sutkaus fotografijų archyvą. Teko matyti kai ką nematyta. Įsiterpdavo pasiguodimų dėl sveikatos, reagavimų į politikos bei kultūros įvykius (Sutkus viskuo tebesidomi), žinių apie įvairiose šalyse rengtas parodas (pokalbių laiku – Londone, Paryžiuje, Maskvoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje), pelnytus prizus (Vokietijos fotografų sąjungos skiriamas tarptautinio garso Salomono prizas). Paklaustas, kas iš jo kūrybos dabar labiausiai traukia kitų šalių parodų rengėjus, Antanas atsakė, kad „kasdienybės archyvas“ – sovietmečio vaizdų ir veidų dabartinis pateikimas. Pagalvojau: tai socialinės esė, parašytos vaizdo kalba. Šiuo metu rūpinasi artėjančia paroda Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje ir paroda bei albumine knyga, kurią sumanė žinomas Vokietijos leidėjas. Publikacijoje minimi Antano Sutkaus albumai: „Retrospektyva / Retrospective“, Vilnius: Sapnų sala, 2009; „Lietuvos žmonės / People of Lithuania“, Kaunas Photography Gallery – Antanas Sutkus’ Archive, 2015.

Kuo dabar užsiimi, apie ką galvoji, kaip Tavo dienos atrodo?

Aš dabar sąžinės sąskaitas suvedinėju. Nelabai noriu su savo archyvu dirbti, tai su sąžine. Gal jau galėtų ir negraužt. Vis pagalvoju, kad labai seniai fotografuoju. Nuo pirmos knygos – „Vilniaus šiokiadieniai“ (kartu su Romualdu Rakausku) – penkiasdešimt metų. Mintys kokios tokio amžiaus žmogaus? Ką radom ir ką paliekam. Galvoju apie savąją fotografų kartą, kuri pradėjo lietuvių tapatybę teigti. Žinoma, tyliai, nujausdami, kaip ką daryti. Plito toks posakis, kad Sutkus, čia po vieno anų laikų saugumiečių „patvarkymo“, net girtas pribudęs žinojo, ką dainuoti: „Volga, Volga, matj rodnaja“. Žinojom, kas mūsų priešas, kaip elgtis ir, jeigu reikia, įtikti. Kentėdavom dažniausiai dėl liežuvio. Ir aš už šnekas atkentėjau. Ypač kai kolegų būrelyje prie vyno tarstelėjau, kad iš Lietuvos okupantų gal geriausi rusai. Pasiekė kagėbistų ausis. Teko užsičiaupt, ir ilgam. Su visokiom pasekmėm.

Antanai, kaip Tu dabar savo vaikystę matai – nuo patirčių ir metų kalno?

Psichologai, kai kalbama apie kokius nusikaltėlius, paprastai sako: „Jo vaikystė buvo sunki, jo nemylėjo“ ir tra-ta-ta. Mano vaikystė buvo laiminga. Mane mylėjo mama, seneliai, nors mama turėjo slapstytis, nedaug gyvenau kartu su ja.

Ar mama slapstėsi dėl tėvo likimo, ar dar kas nors buvo?

Ne viską aš žinau ir suprantu. Vokiečių okupacijos metais slapstėsi turbūt dėl tėvo. Jis buvo laisvamanis, kairiųjų pažiūrų, sovietų okupacijos talkininkai turbūt norėjo juo pasinaudoti. Bet komunistas jis nebuvo. Ir turbūt pradėjo suprasti, kas darosi. Atrodo, buvo spaudžiamas pasirašyti deportuojamųjų sąrašą, sakyti kalbą Spalio revoliucijos minėjime Zapyškyje. Tai 1940 metai, raudonieji jau Lietuvoje. Jis savo tėvui prasitaręs: „Aš pasakysiu jiems tokią kalbą, kad aiktelės.“ Ir mitingo dieną nusišovė.

O po karo mama, tai valytoja, tai skalbėja, turėjo slapstytis turbūt dėl patėvio. Gyveno ji tada lūšnoj Ežerėlyje, paskui barake. Kur vienas kambarys į keturias dalis antklodėmis perskirtas. Už vienos kas nors geria, už kitos mylisi. Senelis atėjęs kai pamatė, tai mane iš karto į Kluoniškius pasiėmė. Ten tekėjo mano vaikystė. Senelį tėčiu vadinau.

Apie patėvį. Čia karo metai, aš mažas buvau. Sunku atsirinkti, ką prisimenu, kas – girdėti pasakojimai. Lietuvos laikais jis buvo karininkas. Nacių okupacijos metais, kaip suprantu, perėjo vokiečių pusėn. Ir ne šiaip sau karininkas. Prašmatnus butas Kaune, puikūs antikvariniai baldai. Kai aš ten pasirodydavau, mama mane, pasak patėvio, „bolševikų benkartą“, nuo jo slėpdavo. Girdėjau pasakojant, jog vokiečiai patėvį kartą išsivežė reikšmingo pokalbio. Grįžęs pasakė, kad Lietuvos karininko garbė neleidžia daryti to, ką jie liepia. Netrukus jį išsivedė gestapininkai, ir čia žinios baigiasi. Tikriausiai vokiečiai jį „patvarkė“.

*
Ar galėtum sakyti, kad Tavo sukurtus vaizdus kaip nors yra paveikę vaikystėje matyti gamtovaizdžiai?

Viskas veikė. Net ir tai, kokia vandens temperatūra Nemune pusę šešių ryto. Kas aplink Zapyškį? Kloniai. Labai įspūdingas vaizdas nuo kalno. Bažnyčia matyti, toliau Nemunas. Sėdi, žvalgaisi pavasarį, kai potvynis, plaukia nameliai, gaidys ant stulpo gieda. Kartais pagalvoju, kad šie įspūdžiai paskui skatino fotografuoti iš „aukštų taškų“. Nuo Vilniaus stogų. Iš sportinių lėktuvų, malūnsparnių. Nesakau, kad tai buvo didelis menas, bet norėjau parodyti gražiąją Lietuvą. Išleidau tokių albumų, jie plačiai paplitę.

Tavo retrospektyviniame albume yra keletas puikių fotografijų, kai Tau penkiolika, šešiolika metų! Iš kur fotoaparatas?

Trys tada svarbiausi mano daiktai: radijas, dviratis ir fotoaparatas. Iki „Liubitelio“, atrodo, dar kažkoks buvo. Radijo, tų laisvųjų balsų, labai norėjau klausytis. Ir knygas skaityti. Sirgau tuberkulioze, reikėjo daug gulėti. Tai skaičiau ir skaičiau – visą lietuvių ir ne lietuvių klasiką, net geltonąją literatūrą. Pilyponį.

Kaimo vaikas, darantis visa tai, ką dabar pasakoji, – kas jį pašaukė?

Didžiulis pažinimo alkis. Mes, kalbu apie savo vienmečius, su kuriais vėliau susitikau Vilniuje, universitete, – mes buvom alkani pažinimo. Valgyti irgi neturėjome, bet tas kitas alkis buvo stipresnis. O literatūra ypač traukė.

*
Esame daug kalbėjęsi apie Tavo veiklos metodus, kai steigei Lietuvos fotomenininkų organizaciją, kai buvai lyderis, – apie bendravimą su aukštais partiniais pareigūnais, be kita ko, su jų žmonomis. Kai reikėdavo ką nors laimėti organizacijai arba kurį nors kolegą gelbėti. Kartą prasitarei, kad vienam valdžios vyrui esi pasakęs: „Ačiū, man nieko nereikia.“ Ir taip užsitikrinęs paramą. Kam tą legendinę frazę ištarei?

Nikolajui Dybenkai. [Jis buvo LKP CK antrasis sekretorius 1978–1986 m. – V. S.] Nunešiau jam savo naują albumą. Paskyrimą užrašiau. Išgėrėm. Jis turėjo, ir aš buvau atsinešęs gero viskio. Įkaitom. Jis ir sako: „Predstavj, čto ja carj“. Supranti, kad viskas rusiškai. „Įsivaizduok, kad aš caras. Prašyk, ko tik nori, bus padaryta.“ Tada ir pasakiau, kad ačiū, man nieko nereikia. O toliau kalbas pavyniojau apie tai, kad mus, fotografus, sunkiai į užsienį leidžia. „Žinote, ką, suteikite mums galimybę savo darbą dirbti.“ Šitas mano pasišnekėjimas, kaip man dabar atrodo, buvo vienas iš naudingiausių. Kol Dybenka buvo valdžioje, tol mūsų organizacijos ir manęs niekas „nelaužė“.
*

Iš 2016 12 28 pokalbio, kuriame dalyvavo Sutkaus bičiulis kunigas Julius Sasnauskas. Paklausiau jo, ką mano apie tą metą, kai Antanui teko bendrauti su sovietiniais pareigūnais, ir gert kartu, ir kai ką nutylėt, ir sakyti, kas pageidauta.

Julius Sasnauskas. Kiekvienas žmogus turi savo likimą.

Kartu su bendraminčiais, daug negalvodamas, lyg ir savaime, savo darbais ir kūriniais visgi skiepijau lietuviškumą.

Yra kitų dalykų. Žmogiškumas, kuris krikščionišku požiūriu labai svarbus. Gal svarbiau nei lietuviškumas. Reikia skaityti pasakas, dainas dainuoti, ir bus daugiau naudos.

Kai vadina mus sovietiniais… Nesijaučiu esąs sovietinis. Esu subrandintas močiutės ir senelio, pas kuriuos ilgai gyvenau, mentalitetų. Uršulė Kudirkaitė ir Vincas Urbonavičius. Močiutė buvo giliai tikinti ir mane už čiuprynos [pakarpos – red.] prie Dievo vedė.

Kai dar Mindaugo gatvėj gyvenai. Ir buvo tau blogai. Tą vakarą sėdėjai, galvą lingavai ir vis kalbėjai: „Kodėl jie mums tikėjimą atėmė?“ Užsitęsia tokie periodai. Bet žmogus grįžta.
Tavo nuotraukose nieko nebūtų, jei neturėtum savy. Gal primityviai galvoju apie fotografiją. Bet vis tiek jos yra atšvaitas to, kas žmogaus viduj. Sielos, kuri išugdyta. Mes visi prisirenkam klaidų, cinizmo per gyvenimą. Ir tų tarybinių nuodėmių kiti prisirinko. Kvailiausia, kai kas nors pradeda vaidint, kad nieko tarsi nebuvo. Arba daryt komediją iš to, kas nebuvo komedija.
*
Papasakok apie fotografiją „Maratonas Universiteto gatvėje“ (1959). Matau ją kabančią tarp kitų svarbesnių ir Tavo darbo kambaryje, kuriame kalbamės.

Populiari. Štai ir dabar jos prašo albumo ar katalogo viršeliui. Švedai, atrodo.

Fotografavau studijų metais Vilniaus universiteto bendrabutyje, vadintame Stuokyne. Jame gyveno mano draugų, tarp jų ir Vitas Žvirdauskas, vėliau rašytojas. Bet iš tiesų tai ėjau pas Ireną F. Graži buvo! Tada vos neapsiženijom.

Maratonas Vilniaus gatvėmis buvo iš tiesų. Irena stovėjo persisvėrusi balkone. Aš kybojau atsispyręs į tą patį balkonėlį. Vyrai apraišiojo mane virvėmis ir laikė iš dviejų pusių. Minutę kitą. Būtų kuris paleidęs netyčia – šakės lietuvių fotografijai…

Nelengva pasakoti. Ireną aš palikau, tenka sakyti – išdaviau. O buvo meilė ir aistra. Žinau, kad Irena ištekėjusi už muzikanto, turi sūnų. Po daugybės metų paskambino iš Prancūzijos. Turbūt dėl to, kad kalbėjau apie tą fotografiją ir apie ją televizijos laidoje, dienraštis „Kauno diena“ šią laidą perpasakojo.

Dabar apie „Pionierių“.

Mudu su Birute Mackonyte [žurnalistė, vėliau rašytoja – V. S.] buvome komandiruoti į Ignaliną. Padaryti fotoreportažo apie žvejus. Padarėm. Antryt atsikėliau pavaikštinėti, aparatus pasiėmiau. Matau, vaikai su gėlėmis eina. Rugsėjo pirmoji! Einu ir aš su jais į mokyklą. Tik žiūriu – vaikas tėvo rankos įsikibęs. Žvilgt į kitą pusę – pionierius. Dar tokia mama, juodai apsirengusi.

Tai žymioji nuotrauka „Tėvo ranka“ – iš tos pačios mokyklos?

Vis klausinėji apie fotografavimo paslaptis. Tai matai, dešimt penkiolika minučių, ir jau turiu. Du kadrus, apkeliavusius pasaulį. Priskirtus, pasak kritikų, „humaniškai fotografijai“. Ar čia ne Dievo ranka? Nedariau jokių variantų, vieninteliai kadrai.

Girdėjau, kad dėl to „Pionieriaus“ turėjai bėdų.

Tarptautinėje parodoje Italijoje ši nuotrauka gavo Michelangelo d’Oro prizą.

Parodžiau Marinai Bugajevai, „Sovetskoje foto“ vyriausiajai redaktorei. Ji išspausdino tame žurnale. Ir prasidėjo! Karo veteranų, pensininkų laiškai vienintelės partijos Centro komitetui. Pionierius turi būti ryžtingas, šypsotis, o čia… „Kakoj tut pionier, čto za Solženicyn pojavilsia fotografičeskij?“ („Koks čia pionierius, kas per fotografinis Solženicynas?” – rus.)

Bugajevą iškvietė į Centro komitetą. Pasisekė, kad ją iškvietusio skyriaus viršininkas buvo jos jaunystės draugas ir šiaip supratingas žmogus. Bugajevai pavyko apginti mane. Ir save, žinoma. Ji tik paprašė manęs tos nuotraukos kurį laiką neskleisti plačiai.

Turbūt supratai, kad su Bugajeva buvau pažįstamas, yra tekę ją pašefuoti, kai lankėsi Lietuvoje. Ir kitus naudingus maskviečius kviesdavom pasisvečiuoti, deramai priimdavom, o jie padėdavo Lietuvos fotografams, kai prireikdavo.

*
Kai su Tavim kalbu, noriu suprasti jūsų, fotografijos meno žmonių, „paukščių kalbą“. Skirmantas Valiulis sako įsiminęs Jano Bułhako imperatyvą „reikia stebėti šviesą“. Ką tai reiškia? Gal kažką mistifikuojate?

Fotografija yra šviesoraštis. Rašau šviesa. Gera šviesa, gerai krinta ant veido, sumoduliuoja.

Dabar jau nemoku šviesoraščio. Beveik nefotografuoju. Šiandien skelbiama, kad fotografijai svarbiausia konceptualumas. Idėja. Ir kad būtų kitoniškai. „Linksmųjų ir išradingųjų klubas“ – taip vadinu šią kryptį. „Pagauk kampą“ meniškesnė kryptis, nes daugiau improvizacijos.

O nusiteikimui fotografuoti visų pirma žmones – ar galėjo turėti reikšmės tavo nuolatiniai skaitymai, ne bet kokios literatūros, o egzistencialistų, pavyzdžiui?

Turėjo, net labai. Literatūra vedė mane ir prie muzikos, vaizduojamojo meno, tapybos. Jau sakiau apie pažinimo alkį. Nuo studijų pradžios pradėjau bendrauti su dailininkais Rimtautu Gibavičium, Ričardu Vaitiekūnu, Petru Repšiu. Draugavom, kalbėjomės, domėjomės viskuo, albumus pirkom, važinėdavom į spektaklius.

Kodėl tiek daug vaikų Tavo fotografijose?

Jie be kaukių. Nepagadinti. Jų veiduose – troškimas pažinti. Jie svajoja. Užkariauti viską šiame pasaulyje. Gal ir aš kaip vaikas.

*
Kokia Sutkaus populiarumo paslaptis ar priežastis? Suprantu, kad atsakinėti į tokį klausimą turi kiti – vertintojai, tyrinėtojai. Bet kaip Pačiam atrodo?

Gerai nežinau. Plinta fotografijos, albumai, knygos, rengiamos parodos, leidžiami katalogai. Esu kviečiamas, kalbinamas. Nuotraukos tarptautiniuose aukcionuose, žinios apie jų kainas, premijos… Kartais pagalvoju, kad esu populiaresnis ir paklausesnis ne Lietuvoje, o pasaulyje. Brazilijoje tai iš viso…

Darbai, veikla, kontaktai, draugystės. Esu girdėjęs iš pasaulinių autoritetų: „Antanai, tu draugauti moki.“ Aš tikrai nuoširdžiai draugauju. Ir ačiū pasakau iš širdies.

Kai apie meno žmones kalbama, kartais ištariamas žodis „legenda“. Legenda mano neprasta.

Kaip ji atsiranda?

Ant kraujo. Neatsiranda vien iš kūrybos ir gerų darbų. Ir iš klaidų, visokių atsitikimų atsiranda. O buvo jų, pasakojimai apie daug ką paplitę.

*
Iš ankstesnių mudviejų pasišnekėjimų prisimenu Tavo pasakojimą, kad, kai buvai krikštijamas, pasakei „sūrus vanduo“.

Taip ir buvo. Pasakiau, kai vandeniu apipylė. Tėvas, jei pameni, buvo laisvamanis, tai krikštijo mane jau ūgtelėjusį, po tėvo mirties.

Man įsmigo į atmintį kaip kokia metafora. Tavo gyvenimo. Tas sūrus vanduo.

Aštuoni garsūs rašytojai apie nerašymą Pasirodo, šiuo metu niekas nerašo

Emily Temple

Ei, ar šiuo metu rašai? Jei ne (o aš tai žinau, nes skaitai šį sakinį), – viskas gerai. Gali atrodyti, kad rašytojų, nuolat besikankinančių dėl negalėjimo rašyti, fenomenas yra modernus (vienas ironiškiausių dalykų tviteryje – akimirką, kai pridedi saitagyrą #rašau (#amwriting), neišvengiamai pameluoji (nors, būkim atviri, greičiausiai tai buvo melas jau gerokai anksčiau), bet iš tikrųjų jis siekia mažiausiai šimtmetį ar du. Daugelis kanoninių autorių, kurių kūriniai šiandien mėgstami milijonų skaitytojų, rašė ir slegiančius ar sielvartingus dienoraščio įrašus bei laiškus apie savo nesėkmingus bandymus išdėstyti mintis popieriaus lape. Pasirodo, rašytojo blokas gali ištikti (ir ištinka) bet kurį. Kad tai įrodyčiau, išrinkau keletą ištraukų iš kai kurių puikių rašytojų dienoraščių bei laiškų, tikiuosi, padėsiančių pajusti solidarumą ir paskatinti, jei dabar delsiate ar kurį laiką išvis nerašote. Juk Kafka taip pat nerašė dienų dienomis, bet šiandien beveik visi yra bent ką iš jo kūrinių skaitę.

Franzas Kafka
(iš „The Diaries of Franz Kafka, 1910–1923“)

Sausio 20 d. Rašymui galas. Kada vėl mane pagaus įkvėpimas? Kokios prastos būsenos susitiksiu su F.! Nerangus mąstymas, užplūstantis tuojau, kai tik liaujuosi rašyti, nesugebėjimas pasiruošti susitikimui; o dar praeitą savaitę vargiai galėjau nusikratyti visų kylančių idėjų. Galbūt pasimėgausiu vienintele iš to įmanoma nauda – geresniu miegu.

Juodos vėliavos. Aš net skaitau sunkiai. Ir su kokia pagieža bei bejėgiškumu stebiu save. Regis, nepajėgiu įsibrauti pasaulin, tik būnu tyliai, priimu, paskleidžiu savyje tai, ką priėmiau, o tada ramiai žengiu pirmyn.

<…>

Sausio 29 d. Vėl bandžiau rašyti. Faktiškai beprasmiška. Pastarąsias dvi dienas anksti ėjau miegoti, apie dešimtą, – to nebuvau daręs jau ilgą laiką. Dieną jaučiuosi laisvai, iš dalies patenkintas, esu naudingesnis biure, galiu kalbėtis su žmonėmis – dabar smarkiai skauda kelį.

Sausio 30 d. Įsisenėjusi negalia. Vos dešimt dienų pertraukė mano rašymą ir aš jau nebesugebu dirbti. Manęs vėl laukia didžiulės pastangos. Turi nerti gilyn ir grimzti greičiau nei tai, kas skęsta pirmiau tavęs.

Vasario 7 d. Visiška aklavietė. Nesibaigiančios kančios.

<…>

Kovo 11 d. Kaip bėga laikas – jau kitos dešimt dienų, o aš nieko nenuveikiau. Tai nepraeina. Kartais pavyksta parašyti puslapį, bet neįstengiu tęsti – kitą dieną būnu bejėgis.

<…>

Kovo 13 d. Vakaras. Šeštą valandą gulėjau ant sofos. Miegojau maždaug iki aštuonių. Negalėjau išsibudinti, laukiau, kol muš laikrodis, bet per miegus jo neišgirdau. Atsikėliau devintą valandą. Nėjau vakarienės nei namo, nei pas Maksą, kur šįvakar visi rinkosi. Priežastys: apetito stoka, baimė grįžti vėlai vakare, bet svarbiausia – mintis, kad vakar nieko neparašiau, kad vis tolstu nuo to ir kad kyla pavojus prarasti viską, ką sunkiai pasiekiau per pastaruosius šešis mėnesius. To įrodymas – niekam tikę pusantro lapo naujos istorijos, kuriuos jau nusprendžiau išmesti… Kartais jaučiu liūdesį, kuris mane beveik palaužia, ir tuo pačiu metu esu įsitikinęs jo bei tikslo, kurio link einama iškenčiant visų rūšių liūdesį, būtinybe.

<…>

Kovo 23 d. Negaliu parašyti nė eilutės.

SYLVIA PLATH
(iš „The Unabridged Journals of Sylvia Plath“)

Pirmadienis, liepos 7 d. (1958). Neabejotinai esu rašymo pradžios stadijoje, kuri panaši į mano du mėnesius trukusią isteriją praėjusį rudenį ėmus mokyti. Šleikštulys, nepasitenkinimo jausmas dėl visko, bet labiausiai – savęs. Naktį guliu budri, pabundu išsekusi, tarsi atvirais nervais. Privalau būti savo pačios gydytoja. Turiu įveikti šį destruktyvų paralyžių, pražūtingą susimąstymą, fantaziją. Jei noriu rašyti, vargu, ar taip reiktų elgtis – baisėtis, sustingti. Dar negimusio romano šmėkla – lyg Medūzos galva. Mane aplanko sąmojingi ar tiesiog atidūs personažai. Bet net nenumanau, kaip pradėti. Galbūt tiesiog pradėsiu. Giliai savyje tikiu, kad turėčiau parašyti gerą „eilėraštį į knygą“ per dieną – bet tai nesąmonė: įsiuntu, kai ją praleidžiu parašydama dvylika prastų eilučių – kaip kad vakar. Manau, kažkuria prasme man pavojinga tapti pernelyg priklausoma nuo Tedo… Mėgaujuosi, kai Tedo kurį laiką nėra. Galiu kurti savo vidinį gyvenimą, savo pačios mintis, be jo nuolatinių „ką galvoji?“, „ką dabar darysi?“, verčiančių mane skubiai ir ryžtingai liautis mąsčius bei darius. Mes nuostabiai derame. Bet aš turiu būti savimi – kurti save ir neleisti sau būti sukurtai jo… Nesuplanuosiu savo rašymo – tai turi ateiti iš vidaus. Trumpam atsitrauksiu nuo eilėraščių – pabaigsiu knygas, kurias esu įpusėjusi (mažiausiai penkias!) skaityti vokiškai (aš tai galiu), parašysiu buitinio žanro straipsnį („Atlantic“ Gyvenimo būdo akcentui?), straipsnį „Harper“ Kembridžo studento gyvenimui – istoriją „Sugrįžimas“ (The Return) ir tuomet griebsiuos romano vidurio. O, siužete.

Trečiadienis, liepos 9 d. Prozos rašymas man tapo fobija: protas išsijungia ir aš užsisklendžiu. Negaliu ar nenoriu išsiaiškinti siužeto. Turiu atidėti poeziją ir ryt pradėti romaną – šiandiena buvo bergždžia, šuniui ant uodegos. Nuolatiniai pasiteisinimai… Privalau nusibrėžti siužeto kontūrus: akivaizdu, kad tai užtruks – beveik tikiuosi pulti prie rašomosios mašinėlės ir pradėti. Centrinis konfliktas – to mano gyvenime pilna. Pradėkim nuo jo. Santuoka: meilikavimas. Pavydas. Pažįstama aplinka: bandykime Velslį – priemiestį. Kembridžo apartamentai: Lou Healy, Sat Eve Post stilius. Pavydas: jaunavedžio sesuo. Vargšas poetas. Pora, nesutarianti dėl kūdikio: ko bijoti? Ne toks, kaip kiti vyrai. Priemiesčio kaimynystė. Turiu fragmentus. Literatūrines miniatiūras. Ponia Spaulding pati savaime yra istorija. Privalau numatyti antraplanius darbus, kuriems mano žmonės gali nepritarti. Plagiatas koledže. Jaunas mokytojas. Sprendimas veikti. Pradėti nuo to: 15–20 puslapių per savaitę. Kodėl ne? Prieštaringa pozicija. Įpinti romantikos. Koledžo miestelio aplinka. Aš žinau tai. Parašyti puslapį istorijos siužetų bei temų rytoj. Štai kas – paragrafas kiekvienam – stiliui ir rūšiai. Taip pat keletas „Sugrįžimui“. Naudoti Baskiną. Oho. Visi čia. Arono kokteilių vakarėlis. S–, Džeimso ir Joanos trikampis. Iš kieno perspektyvos? Mąstyk, mąstyk. Tyrinėk simpatijas – emocinį centrą –

Turgūs Lietuvos miestuose ir miesteliuose tarpukariu

Marija Ciruleva

Vienas iš svarbiausių požymių, skiriančių miestą nuo kaimo, yra prekyba, o tuo pačiu ir turgus. Turgavietė – viešoji erdvė, seniausia prekybos vieta, kur galioja savitos taisyklės, vyksta derybos bei sandoriai. Turgaus aikštė visuomet būdavo miesto gyvenimo ašis. Turgavietės išliko populiariomis prekybos vietomis, kur suvažiuodavo ūkininkai ir iš tolimesnių apylinkių. Čia susitikdavo „kaimas“ bei „miestas“.Daugiau

Patenkinti realybės troškulį

Marija Ciruleva

Kurti meninę išmonę tas pats, kaip sėsti prie automobilio vairo klouno kostiumu: prieš aštuonerius metus amerikietis Davidas Shieldsas paskelbė knygą-manifestą „Realybės troškulys“, kurioje pareiškė, jog meninė proza galutinai paseno. Ją turinčios pakeisti knygos, pilnos tikros, nesumeluotos, nenušlifuotos realybės. Marija Ciruleva pasakoja apie šį manifestą ir apie garsiausius jo pasekėjus.Daugiau

FORTEPIJONŲ DAKTARAS

Alfredas Kukaitis

Frazė antraštėje net keliomis prasmėmis tinka Motiejaus Bazaro kūrybinei veiklai apibūdinti. Neseniai jis apgynė disertaciją „Neakademinės muzikos atlikimo praktikų taikymas pianisto lavinime“ ir įgijo meno daktaro laipsnį. Motiejus ne tik derina fortepijonus bei pianinus, bet ir juos remontuoja, restauruoja. Glaustai tariant, gydo… Be to, tai pripažintas, itin savitas pianistas, skambinantis tiek solo, tiek su broliais. Ne vien akademinę muziką, bet ir džiazą.Daugiau

Akio Kaurismäkio beieškant, arba (ne)vykęs pasivaikščiojimas po Helsinkį

Silvija Butkutė

Yra tik vienas vertas neapykantos, tai „aš“. Bet su juo reikės praleisti visą gyvenimą.

Christophe Andre „Netobuli, laisvi ir laimingi“

Tą rytą aš susikroviau į lagaminą idilišką „Ikea“ katalogą, neseniai pradėtą rašyti dienoraštį, vidutiniškai šviežio riešutų sviesto stiklainį, greitai paruošiamus grikius, rankšluostį ir šampūną. Taupydama vietą apatinukus sukišau į šlepetes, o jas mikliai įgrūdau kažkur tarp Patti Smith „Tiesiog vaikų“ bei Jurgos Lago „Liucijos“. Daugiau

Išpažintis

Violeta Šoblinskaitė Aleksa

(Ištrauka iš rašomo romano „Katės neturi skėčių“)

Apsisprendusi, galutinai nutarusi, ką turės daryti, Ieva prisipylė pilną automobilio baką degalų ir išvairavo į Kretulėnų plentą.
Budo šiltai ūkanotas, giedrą žadantis rytas. Per žemę visu spartumu bėgo pavasaris, eglėms ir pušims grąžinęs per žiemą nupilkusį smaragdą, maumedžius apgaubęs minkštais jaunų spygliukų šešėliais, sugarbiniavęs beržynų viršūnes, citrinų geltoniu apibėręs klevus, o ievas nukrėtęs tirštu žiedų rūgpieniu. Obelys, rūpestingai nubaltintais kamienais, taip pat jau nekantravo žydėti. Po pavasariška jų laja laužėsi iš dirvos geltoni narcizai, melsvos neužmirštuolės ir ankstyvosios skaisčiai raudonos tulpės. Kur ne kur prie sodybų rožine liepsna degė gudobelės.Daugiau

Fantomas, masinės literatūros genijus

Saulius Keturakis

Vietoje varpo šerdies žemyn galva pakabintas žmogus, varpas siūbuoja, skamba, ant praeivių ima lyti kraujo lietus, sumišęs su iš kišenių byrančiais briliantais. Arba: po miestą be tikslo juda karieta, vežikas sustingusiomis akimis abejingai stebi gatvės šurmulį – jis negyvas. Arba dar: keistais vardais pasivadinusių plėšikų gauja (Gražuoliukas, Buivolo akis ir Dujų vamzdis) autobusu taranuoja banką, pramuša sieną, visur pažyra pinigai, vėjas juos sūkuriais nešioja po miestą.Daugiau

TVARUS DIZAINAS: LINIJA, VIRSTANTI ŽIEDU

Saulė Igarytė

Seniai praėjo laikai, kai beatodairiškas vartojimas niekam nekliuvo ir atrodė savaime suprantama gyvenimo dalis. Baigėsi XX amžius, kuomet pirkėjas buvo lengvai valdoma marionetė didžiųjų monopolistų rankose, todėl nebegalime užsidengti akių, kai feisbuko feed’as rėkte rėkia: neatsakingu vartojimu mes naikiname savo namus ir visą nuostabią gyvybę juose. Turėdami galimybę lengvai pasiekti norimą informaciją bei pritaikyti savo reikmėms vis greitesniu tempu tobulėjančias technologijas, savo pasirinkimais galime kalnus versti.Daugiau

LINO LAGO: SUKLASTOTA TEORIJA APIE GROŽĮ

Eglė Petreikienė

Ar reikia būti filosofu, kad suprastum meno kūrinį? (Klausimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kvailas.) Kai kuriais atvejais – taip. Na, bent jau reikėtų turėti žiniomis, o ne nuojautomis grįstą ir pakankamai gilų filosofinį požiūrį į kūrybą, jos prasmę ir tikrovės bei laiko atspindžius mene. Ispanų tapytojas Lino Lago ir yra tas atvejis, jei norime perkąsti šį kietą riešutą iki pat branduolio. Nė nemėginsiu apsimesti, kad jau aš tai čia viską įkandu ir tuoj visiems paaiškinsiu – nė velnio! Daugiau

Kopijavimo kultūra šiuolaikinėje Kinijoje

Ugnė Petravičiūtė

Nors mūsų, vakarietiškoje, kultūroje kopijavimas vertinamas neigiamai, tarsi nesugebėjimas parodyti kūrybiškumo bei originalumo – modernioje Vakarų visuomenėje itin aukštinamų savybių, Kinijoje atkartojimas turėjo ir vis dar turi kitokią prasmę. Dažniausiai jis suprantamas kaip priimtinas ar netgi sveikintinas elgesys bei gabumo požymis. Kinai mėgdžioja tai, kas pavykę, patikrinta ir patrauklu jų visuomenei, norėdami tai perprasti, įvaldyti ir kai kuriais atvejais patobulinti. Daugiau

Menininkai vandalai – naujojo meno kūrėjai

Corinna Nicole

Vandalizmas, nukreiptas prieš meno kūrinius, arba jų niekinimas tam, jog būtų sukurti kiti meno kūriniai, kelia daug klausimų. Kaip aiškinti tokią elgseną? Kodėl tai darantiems menininkams pavyksta išsisukti nuo bausmės? Galų gale, ar vandalizmas gali būti priimtinas kaip kūrybinė praktika? Nors tradiciškai manoma, kad meno niekinimas yra spontaniškas siautėjančio individo veiksmas, pasak britų kūrėjo Damieno Hirsto, kūrėjai jo gali imtis sąmoningai, kaip „tikslingos, metodiškos ar sistemiškos praktikos, kurioje subjekto pasirinkimas toli gražu nėra atsitiktinis“.Daugiau

Māris Bērziņš

Maris Bėrzinis (g. 1962) gyvena ir dirba Rygoje. Jo specialybė – pramoninė ekonomika. Literatūra susidomėjo bei rašyti pradėjo sulaukęs 40-ies. Iki tol dirbo virėju, prekybos inspektoriumi, meteorologu, sporto metodologu, dažytoju, prekių žinovu. Nuo 1993 m. dirba Latvijos Respublikos ekonomikos ministerijoje. Jis buvo pirmasis Latvijos kultūros kapitalo fondo direktorius. Yra apdovanotas įvairiomis premijomis už dramaturgiją, prozos kūrinius bei kūrybą vaikams. Pagal jo apsakymą „Gūtenmorgenas ir laiko mašina“ 2009 m. sukurtas trumpametražis filmas tokiu pačiu pavadinimu, o 2016 m. – televizijos filmas „Gūtenmorgenas ir vienkiemis“.Daugiau