fbpx

Robert Hass | Poezija

Miestų pradžia

Ją pirmąkart pamato šokančią. Tai ne menas
ir ne malda, ne geismo sužadinimas,
bet veiksmas dėl veiksmo: vario juosta ant krūtinės,
karūna nelyginant miesto sienos.
Nors ji mus traukia, tuo pat gaistu
atstumia kaip prieplauka ar upės žiotys.
Platybių ženklas. Ir seni, aptingę patricijai
pažeria pinigų nuotykiams,
įsivaizduodami neregėtus pelnus, sudaro sandorius į priekį,
o jų vergai malasi uoste, šniukštinėdami laivų naujienas.
Įsisvajoję jaunieji palieka kaimus.
Juos traukia valdžia ir malonumai. Įdarbinti
tvarkyti apskaitas, jie labai išgudrėja,
išmoksta mintyse dauginti skaičius, naudotis raštu.
Kai užeina nuobodis, užrašinėja senas dainas iš kaimų,
o gudriausi pagal seną pavyzdį kuria naujas dainas,
šlovindami miesto malonumus, savo meilužes,
senuosius kerdžius ir paprastesnius laikus. Šventyklą,
kurioje meldėsi žemę dirbę didžiųjų pirklių protėviai,
blausią šventyklą kitame turgaus aikštės krašte,
kadaise tik akmeninį altorių miško laukymėj
(mėnulio šviesoje ant jos kolonos šlapinasi panaktinis),
jie laiko šventa; kviečių motina – jų prakaituotos buhalterijos deivė,
deivė to, kas lieka ore, kai grožis šmėstelėjęs
pranyksta už kampo, bausmės už meilę ir geismo
duženų deivė. Apie tai jie kuria dainas. Pasakoja
istorijas apie herojus ir įstabias dievų aistras.
Tokios tat pramogos. Ji šoka, laivai plaukia jūron,
vergai ir valstiečiai triūsia laukuose, luoši kareiviai
prie vyninių už varioką vaidina beždžiones,
meistrai apdirba bronzą ir auksą, sąskaitos
rūpestingai prižiūrimos, kiek išleista, kiek gauta.Daugiau

Edvinas Valikonis | Poezija

kūdikiai

kažkur barška puodai
barška dubenys ir dubens kaulai
barška kaulai dubenyse
kažkur žvanga šaukštai
jais fechtuojasi mėgėjai aktoriai
mėgstantys vaidinti smurtą
kažkur skimbčioja buteliai
pokši šaunami kaiščiai
tyli neplaunamos taurės
būriuojasi kriauklėse miniomis
kažkur dūla langai
nes viduje per daug kvėpuojama
per daug gailių atodūsių
per daug įkaitusių aimanų
nes viduje per daug gyvenimo
kažkur virtuvėse sūkuriuoja miltai
ir į miltus malami kūdikiai
iš dulkių į dulkes iš miltų į miltus
kažkur virtuvėse kūdikiai auga
iš mažų žmonių į didelius – –
į didelius žmones
virtuviniais peiliais išpakuosiančius
juos pagaminusių mažų žmonių
laiškusDaugiau

Anna Halberstadt | Eilėraščiai

* * *

Kaip aklasis
amžinam
savo
sambrėšky
atsitrenkiu
į skardines
sieneles,
pertvaras tamsoje,
petimi kliudau
kampą,
didžiuoju kojos pirštu
vinį,
kyšantį iš grindlentės,
stengiuosi vaikščioti atsargiai,
šonu, neprisiliesti prie daiktų
rankomis,
tačiau jie mane užpuola patys.
Neseniai užsigavau net į pagalvę,
šaukštas įžūliai trenkė man per ausį,
antausį gavau ir nuo rankšluosčio.
Reikia sugalvoti
išsigelbėjimą nuo išprotėjusių buities rakandų.
Apsimesti miegančia.
Įlipti į tuščią dėžę.
Arba nubėgti iki paplūdimio
ir nerti į vandenį.
Išplaukti lelijų spalvos saulėtekio link.Daugiau

Kultūrnamis ir bulvės

Erika Drungytė

Tais laikais, į kuriuos įsiūta mano vaikystė, vasarų kaime (nors iš tiesų tai, kaip parašyta ant jo viduryje pakabintos drožinėtos lentos – urbanistinis paminklas) pas močiutę linksmoji dalis buvo savaitgaliniai šokiai – diskotekos. Po darbų namų ūkiuose ir kolūkio laukuose jaunimas smagindavosi įstaigoje, kurią vadino kultūrnamiu. Čia sueidavo ar suvažiuodavo panelės ir bernai, gyvenę ne tik pačiame miestelyje, bet ir aplinkiniuose kaimuose – jauni, tvirti, įdegę, gražūs. Nuostabiausi vyrukai buvo tie, kurie turėjo motociklus. Šokiuose visi to paties – atitrūkti nuo ravėjimo, šieno vartymo, vežimo, gyvulių šėrimo, traktorių vairavimo, na, žodžiu, nuo kasdienybės, pašokti, susipažinti, rasti antrąją pusę, išgerti ir taip toliau. Kas būdavo su „taip toliau“, nežinau.

Buvau atvykėlė iš miesto, pacankė, prisiplakėlė ir stebėtoja, nes turėjau blatą – mano tetos vyras dirbo direktorium, todėl įleisdavo, o šiaip – pagal amžių man ten nepriklausė. Diskotekoje grodavo įvairią muziką: disko ir roko stiliaus gabalus, jausmingas balades ir popsinius meilės šlagerius. Vaikinams ir juos į kariuomenę išlydinčioms merginoms buvo ypač aktualus „Status Quo“ – „In the Army Now“, sumišusioms šypsenoms iššaukti geriausiai tikdavo su rusišku keiksmažodžiu sieta bitlų „Ob-La-Di, Ob-La-Da“, o meilės reikalus guosdavo itališka estrada – Al Bano bei Rominos Power „Felicita“ arba „Sharazan“. Scenarijus visada toks pats: pradžia – visi nedrąsūs ir pakampėmis; vidurys – dauguma šokių aikštelėje ir susiporavę; pabaiga – porelės bučiuojasi tamsoje, girti mušasi už durų, chebra ant „Javų“ važiuoja maudytis į Dubysą.

Todėl atmintyje susiriša keli dalykai – vasara, lauko darbai, kultūrnamis, šokiai, muzika, motociklai, nakties maudynės, prisigėrę ir besitalžantys vyrai. Iš viso šio konteksto labiausiai iškrenta kultūrnamis, kurio reikšmė niekaip nebuvo susijusi su funkcija. Tas baltų plytų namas neturėjo jokio ryšio su kultūra, bet buvo labai svarbus kolūkio atributas. Šiandien jį vadintume kokiu nors klubu ir sietume tik su laisvalaikiu. Tačiau ne atminty, o realybėje vis dar styro į kaimo panagę įsmeigtas pašinas – pasilinksminimai šeštadieniais yra kultūra, gėrimas per naktį yra kultūra, savaitgalis yra kultūra, atitrūkimas nuo rimtų darbų yra kultūra, emocijų dainelės yra kultūra… Kitaip tariant, „ar daug reikia proto, kad tą kultūrą sukurtum“ išlieka kriterijumi. Su tuo pašinu vietoj rašiklio į šalies strategiją įrašoma kultūros politika jau beveik tris dešimtmečius yra kultūrnamio politika.

Ir kiek plačiai pavieniai entuziastai bevertų langus, niekas nepasikeis, kol kultūra nebus atsieta nuo natūrinės „filosofijos“. Kultūros ir kultūringas žmogus yra daromas – jis neužauga bulvių lauke savaime. Kultūra yra darymas – sąmoningai, tikslingai, nuosekliai, kantriai, šimtmečiais, iš kartos į kartą yra išpuoselėjamas suvokimas, supratimas, gebėjimas vartoti, mėgautis, vertinti, investuoti. Tai nėra nedrąsiai pakampėmis, tai nėra drąsiai tamsoje ir nėra chebra ant vieno motociklo. Scenarijus kitas: nuo gimimo iki mirties šeimoje, mokykloje, universitete, specialiuose kursuose, seminaruose, knygose, premjerose, atidarymuose, diskusijose, kasdienybėje. Toje, nuo kurios nereikia bėgti. Nes jei bėgi nuo savęs, tai dėl ko gyveni?

Tomas Taškauskas | Eilėraščiai

beveik niekas esame
ir mūsų kūnai, kupini gyvybės –
beveik niekas

tik šviesa ir dulkės,
šviesa ir dulkės,
šviesos ištroškusios dulkės

gyvenimas
primena strateginį žaidimą,
tik nepasirenki pasaulio,
kuriame gimsi,
vardo ir laikmečio

visa kita – beveik taip pat

ypač lengva prarasti gyvybę

ir brangiai
brangiai tenka mokėti
už norą
pratęsti žaidimą

Birželio 16-oji: po aludes beskaitant „Ulisą“

Gerda Pilipaitytė

– Ar jums viskas gerai?

Kiek apsvaigęs vietinis airis Dublino gatvėje, trumpam nustojęs murmėti „I said yes I will Yes“, šiaudine skrybėle, laikydamas taurę burgundiško vyno vienoje rankoje ir įdarytą keptą širdį kitoje, kramtydamas raudoną gėlę:

– Šiandien Blumo diena…Daugiau

Teksto tikrovė, kurios nėra (nuo J. L. Borgeso iki G. Norvilo)

Saulius Keturakis

Peržvelgus literatūros istoriją, nesunku pastebėti jos nuolatines pastangas įvairiais būdais peržengti kalbos, rašytinio teksto ar knygos puslapio ribas. Ir nenumalšinamą norą įtikinti, jog fikcija ir fantazija – tiesiog dar vienas tikrovės aspektas. Išties smalsu, kas gi trukdo mums pripažinti, jog tekstas yra kasdienybės dalis, veikianti visiškai pagal tuos pačius dėsnius?Daugiau

Ribos ir erdvės: 18 postteologinių tezių ir viena postmodernistinė

Tomas Kiauka

1. Dalykai turi savo ribas, nes taip sugalvojo dievas, sutverdamas pasaulį. Atribojo šviesą nuo tamsos, dangų nuo žemės, vandenį nuo sausumos, žmogų nuo gyvūno ir t. t.

2. Žmogus taip pat turi savo ribas, stipriausiai jos reiškiasi laike ir erdvėje: laike mus riboja pradžia ir pabaiga, erdvėje – vidus ir išorė. Mus riboja mūsų savybės ir galimybės, artimieji ir kaimynai, ir t. t. Manasis „Aš“ yra pasaulio riba: visi dalykai yra arba gali būti prieš mane, tačiau Aš pats negaliu būti Sau priešais. Veidrodis aiškiai parodo „Aš“ ribos neįveikiamumą: nors matau save veidrodyje, sau lieku tik išoriniu vaizdu.Daugiau

DOLCE AGONIA

Nancy Huston

Leidyklos „Tyto Alba“ 2018 metų planuose įrašytas Nancy Huston – vienos garsiausių Kanados rašytojų, daugelio literatūrinių premijų laureatės, penkiolikos romanų ir keturiolikos negrožinės literatūros kūrinių autorės – vardas. „Dolce agonia“ – vienuoliktas jos romanas. Ši knyga – emociškai intensyvi ir kupina vidinės įtampos kaip Ingmaro Bergmano filmas.Daugiau

Pagreitėjusi dabartis arba laiko patirtys šiuolaikiniame mene

Agnė Narušytė

Skaitmeninėmis technologijomis medijuotos patirties kultūroje vis daugiau žmonių išgyvena „nespėjimo su laiku“ bei šizofreniško sąmonės išsiskaidymo į kelias laiko zonas būseną. Tai iš dalies lemia ir pasaulio nerimas, baiminantis gresiančių karų, klimato atšilimo ar didėjančios socialinės atskirties. Regis, nebeverta fantazuoti apie ateitį – nebent distopiškai. Praeityje tikimasi rasti garantijų, bet aptinkami tik socialinių ir gamtinių katastrofų cikliško kartojimosi patvirtinimai. Daugiau

Mėginimas perkąsti Didįjį Obuolį

Stasys Baltakis

Nėra miesto, kuris taip gerai bei įspūdingai atrodytu ekrane, kaip Niujorkas, ir drauge būtų taip lengvai atpažįstamas. Paryžius? Galbūt. Kaskart pamatęs „bokštus dvynius“ pagalvoju: čia filmuota prieš rugsėjo 11-ąją, čia – jau po. Taip, ten kurti filmus nepigu, dėl to kino juostos apie Niujorką (NY) dažnai sukamos Vankuveryje, Toronte ar kokiame kitame didmiestyje, bet šiandien kino gamyba NY tiesiog verda.Daugiau

Short story

Monika Bertašiūtė

Veiksmas vyksta viename iš Pabaltijo universitetų. Vaizdas maždaug toks: šviečia saulė, meiliai ruduoja smėliuoti šaligatviai ir širdingai slegia nuplikę krūmai, sutraukęs kaklus stotelėje liūdi jaunimas, iš paukščio skrydžio arba nuo prekybcentrio bokšto matyti nuostabi pūkuotų rustelėjusių striukelių mozaika, romantiškai viena koja vinguriuoja koks pusamžis, eina short story pasakotoja ir klauso „Perfect day“.Daugiau

ANDRIUS ZAKARAUSKAS. ASMENUKĖS BIBLINIŲ ISTORIJŲ FONE

Eglė Petreikienė

Pamėginkim įsivaizduoti televizorių su prijungta vaizdo kamera, filmuojančia ekraną, kuriame rodomas tas pats ekranas, o jame – vėl ir vėl ekranai ekranuose, grimztantys bedugnėn… Tai primena šių laikų Uroborą, ryjantį savo uodegą – begalybės simbolį. Sakysite, kam tos psichovizualinės pratybos? Kad drauge išgyventume pojūčius ir asociacijas, kylančias žvelgiant į paveikslą, kuriame dailininkas vaizduoja kuriantį save… Tapybą tapantis tapytojas – pagrindinis Andriaus Zakarausko darbų herojus, o kūryba kaip vyksmas – jo svarbiausia tema.Daugiau

Gražina Janulytė-Bernotienė: Laiškai amžinybei

Kalbina Audra Kaušpėdienė

Spalvoti žurnalai nesidomi Gražinos hobiais, atostogų kelionėmis ar mėgiamais kvepalais. Nerasim jos tarp stilingų atidarymų, uždarymų ar pristatymų dalyvių prie besikeičiančių sienelių, bet vis tom pačiom budinčiom pozom; jos profilio nėra feisbuke, juolab instagrame.Daugiau

LIETUVIŠKA ANIMACIJA „Kas tai yra?“ arba jos definicijų beieškant

Vidas Poškus

Regis, kalbėti apie lietuvišką animaciją tiek pat prasminga, kaip ir postringauti apie lietuvišką: 1) kiną; 2) madą; 3) dizainą. Tie dalykai (galbūt juos galima vadinti fenomenais visomis prasmėmis – ir tiesiogine, ir netiesiogine?) tartum yra, lyg ir egzistuoja kaip neginčijami faktai, tačiau tuo pačiu (ir kita vertus) dėl jų autonomijos, suvereniteto visuomet kyla pagrįstai nepagrįstų abejonių. Daugiau

Mūsų Silvija danguje

Inga Gaile

INGA GAILĖ (1976) – latvių poetė, prozininkė, dramaturgė, režisierė. Aktyvi moterų teisių gynėja. Kūryboje atvirai pasakoja ir savo vaikystės išgyvenimus dėl prievartos. Pjesėje, kurią pristatome „Nemuno“ skaitytojams, autorė pateikia asmeninį suvokimą apie Sylvios Plath (1932–1963) gyvenimą, santykius su vyru, norą kurti, kurį dažnai užgoždavo būtinybė rūpintis buitimi ir vaikais.Daugiau

Tomas Maagi

Ar galėtumėte įsivaizduoti, jei M. Valančiaus „Palangos Juzės“ pagrindinis herojus būtų ne žemaitis siuvėjas Juzė Viskanta iš Palangos, o estas? Tokios mintys ateina į galvą, skaitant estų rašytojo Tomo Maagio (g. 1964) kūrybą – trumpus apsakymus apie autoriaus alter ego Heino Mutanneno susitikimus su žemaičiais. Jei, aprašydamas Palangos Juzės nuotykius, M. Valančius siekė sukurti savotišką Lietuvos geografijos ir kultūros vadovėlį, tai T. Maagio apsakymuose randame distopija dvelkiančią XX–XXI a. sandūros Žemaitiją, kurioje vietiniai gyventojai pasakotojui atrodo lyg ateiviai iš kitos planetos.Daugiau