Klaida ir laisvė

Nieko baisiau, nuobodžiau, šleikščiau negali būti už neklystantį. Bet siaubingiausia, kai žmogus, pats save tokiu laikydamas, imasi represijų prieš, jo manymu, klystančius. Tai nėra tik diktatūra, despotizmas, stagnacija, anachronizmas. Tai yra baimė, desperacija, pralaimėjimas, agonija, prasiveržianti įvairių galių demonstravimu, kad viskas būtų suvaldyta, sutvarkyta, suteisinginta.SKAITYTI DAUGIAU

Benediktas Januševičius | Eilėraščiai

Kulturarbeider jobber på en bringebæråker*

saulei tekant skina uogas
atrenka gražiausias
atskirai padeda prastesnes
pagedusias išmeta

rankos šąla, pirštai stingsta
permirkęs, peršlapęs, vargiai suprantąs, lyja ar jau nebe

tėvynėje išvadintas priešiškos šalies agentu
anarchistės joberiu
neįvykusiu vyru
obsceniškos poezijos autoriumi
įstrigusiu XX a. pradžioje
aprašytas lietuvių eilėraščiuos, paminėtas romanuose
ir beveik pamiršęs savo vardą žmogus svarsto
kad tai ko gero geriausias darbas, kokį kada nors teko dirbti

mintyse dėkoja bičiuliams, pasiėmusiems jį drauge į šią turtingą šalį
tarp aviečių jaučiasi saugus
niekas čia jo nemulkina, niekas nereikalauja dirbti pusvelčiui, niekas
neketina nesumokėti
čia taip nesielgiama

kultūros darbuotojas
šimtus kartų per dieną pasistiebdamas, pritūpdamas
pranykdamas aviečių krūmuose ir vėl išnirdamas
budina kamanes
stebi kaip prie kalno mušasi debesėliai
purto nuo uogų sunkius lašus
renka po vieną
po dvi
po tris, keturias, kartais – po penkias
renka dideles raudonas uogas į juodas dėžutes
šias pripildęs atsineša tuščių

debesų skraistė įplyšta ir pro ją sprūsta saulės spindulys
įkalnioje laukymėje pasirodo elniai
po kokio mėnesio norvegai veikiausiai juos sumedžios
na, o kol kas šiauriečiai mėgaujasi
stangriomis, sultingomis, kvapniomis
gundančiai raudonomis avietėmis
norske kvalitetsbær**, – skelbia užrašai
ant kartoninių dėžių, apipieštų vikingų laivais

netolies, braškių lauke, bučiuojasi lenkų porelė
šaunuoliai, – šypteli kultūros darbuotojas, – gyventi reikia dabar,
kiekvieną akimirką
ne paskui, ne kada nors po darbų
braškės baigiasi, avietės dar tik prasideda, bučiniai pasilieka

galop parsivilkęs namo
kultūros darbuotojas jau nepajėgs užrašyti šio teksto
bet prieš užmigdamas spės atšilti ir suvalgys ledų
galbūt – žalių, su pistacijomis…

 


* Kultūros darbuotojas dirba aviečių lauke
** Norvegiškos kokybiškos uogos

Beveik Alfonso Andriuškevičiaus eilėraštis*

ak… … … … …
… … … … … … …

ak… … … … … …
… …

 


* vietoje daugtaškių reikėtų įrašyti banalių žodžių

MUZIKOS PROFAS IŠ MELOMANŲ LYGOS

Julijų Grickevičių džiazu bei akademine muzika kiek aktyviau besidomintieji pažįsta ne iš nuogirdų. Tai žinomas ir vertinamas festivalių bei koncertų rengėjas, vedėjas, muzikos kritikas. Lietuvos nacionalinės filharmonijos visuomenės informavimo skyriaus viršininkas bei Lietuvos džiazo federacijos prezidentas. Tai, kad jaunas žmogus daug nuveikė, nestebina. Labiau nebūdinga kas kita – Julijus niekada nesimokė muzikos, nesugrojo nė vienos natos. Kitaip sakant, į didžiąją muziką jis įžengė „pro kitus vartus“.

Jūsų erudicija akademinės muzikos srityje, švelniai tariant, stulbina (tuo įsitikins kiekvienas, nepatingėjęs susirasti šen bei ten skelbtas jūsų publikacijas ar prisiminęs kalbas vedant koncertus, festivalius). Juolab kad rimčiau muzikos niekada nesimokėte. Iš kur visa tai? Ir dar: sunku patikėti, kad televizoriaus ekrane pamatytas trijų tenorų (Luciano Pavarotti, Placido Domingo ir Jose Carreraso) pasirodymas jauną žmogų gali rimtai sudominti akademine muzika. Ar tikrai taip buvo, o gal tai tėra graži legendėlė žiniasklaidai?

Jūsų klausimas labiau primena komplimentą, dėkoju. Man visai įdomu, kad gebu atsekti pirmąjį matytą klasikinės muzikos koncertą. Vasarodavau kaime, kur buvo senas televizorius „Tauras“. Tą 1998 metų vasarą Prancūzijoje kaip tik vyko Pasaulio futbolo čempionatas ir atidarymo iškilmių proga gala koncertą surengė trys garsieji tenorai, dirigavo Jamesas Levine’as. Vėliau, ketvirtoje klasėje, turėjau šio koncerto kasetę. Manau, kad tai padarė įtaką – man įstrigo operinis balsas, melodingumas, orkestro masė, juodi frakai ir, matyt, visas šis vaizdas kaip bacila pateko į sąmonę ir augo kartu su manimi.

Kalbant apie muzikinį išsilavinimą, deja, nekopiau tradiciniais laipteliais: muzikos mokykla – konservatorija – muzikos akademija. Esu balta varna tarp savo kolegų Filharmonijoje.

Iš mėgstamiausių kompozitorių ištikimai išskiriate Richardą Wagnerį. Kodėl? Juk jo kūryba nėra lengvai „įkandama“.

Ne tik Wagnerį. Daugybę kitų taip pat, nebūtinai panašių į jį. Neturiu nemėgstamos ar neįdomios operos. Yra tik neįdomūs pastatymai. Tačiau Wagneris man – atskira sala muzikos istorijoje, pasaulis, kuriame galioja savos taisyklės, dimensijos. Tuo šis kompozitorius yra genialus. Ypač „Nybelungo žiedas“, kuriam galima suteikti bet kurio laikmečio krūvį, ir istorija suskambės naujai bei aktualiai. Tuo pačiu Wagneris – viena kontraversiškiausių asmenybių Vakarų muzikoje. Pasak Viktoro Gerulaičio, tai itin šlykštus tipas, sudėtinga, konfliktiška asmenybė, dariusi viską dėl savo beprotiškiausių idėjų įgyvendinimo. Štai pavyzdys – Wagneris bodisi F. Mendelssohnu-Bartholdy, sėkmingu žydų kilmės kompozitoriumi, tačiau iš jo vagia temas. Iš penktosios simfonijos antrosios dalies trumpučio motyvo gimsta visas beveik penkių valandų trukmės „Parsifalis“, uvertiūroje „Apie gražiąją Meliuziną“ vilnija „Reino aukso“ bangos. Buvau abstulbintas, kai, klausydamasis penktosios simfonijos, atradau „Parsifalį“. Šiais laikais jis būtų nubaustas už autorių teisių pažeidimus ir plagijavimą.

Taip pat Wagneris paneigė istoriškai susiklosčiusią Vakarų operos tradiciją – ložių sistemą teatre, socialinio gyvenimo centrą, kuriame scenos turiniui tenka antraeilis vaidmuo, o dominuoja intrigos ir aukštuomenės apžiūros. Šis snobizmas erzino kompozitorių. Deja, tokia tradicija išliko iki mūsų laikų. Wagnerio teatras – gana asketiškas amfiteatras, Antikos graikų teatro atitikmuo. Buvusieji Bairoite skundžiasi itin nepatogiomis kėdėmis. Be to, jame nesimato orkestro, dirigento, muzika skamba iš ženkliai gilesnės negu įprasta duobės. Visas dėmesys į sceną. Tam tikra prasme, tai kino muzikos užuomazga. Jo teatras – muzikinė drama. Opera, ypač „Nybelungo žiedo“ tetralogijos, autorius savo kūrinių nevadino. Religija, mistika, mitologija yra įrankiai, meninės priemonės, bet ne jo asmeninio pasišventimo objektai. Tad atsakymas į klausimą „kodėl“ man paprastas – jeigu įkritai į Wagnerį, tai greitai išlipti nepavyks. Todėl ir naujausi Wagnerio pastatymai intriguoja labiausiai, tai tam tikras ženklas, kad bus kažkas ypatingo, režisieriaus brandos požymis. Pavyzdžiui, Romeo Castellucio statytas „Parsifalis“ ar „Tanhoizeris“ – plati dimensija į turinio gylį, kodus, scenografinį užmojį, muzikos tobulumą. Tikriausias trileris, drama. Be to, Wagnerio operų solistų nėra daug, nedaugelis „prieina“, sąmoningai pasirenka „vagnerinę“ kryptį. Tai beprotiškai sunkūs vaidmenys. Juokaujama, kad po „Tanhoizerio“ tenoro šalia teatro durų jau laukia greitoji.

R. Wagneris ženkliai paveikė daugelį vėliau kūrusiųjų…

XIX a. pabaigoje, pirmosiomis XX a. dekadomis, Arthuro Schopenhauerio, Sigmundo Freudo filosofijos idėjos skverbėsi į teatrą, operą. Užtenka paminėti Richardo Strausso „Elektrą“, „Salomėją“, vėliau – Albano Bergo kūrinius. To labai mažai mūsų krašto operoje, susidaro įspūdis, kad jos pagrindas yra vien tik melodrama. Tačiau, ačiū Dievui, nei Kauno muzikiniu, nei Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru pasaulis nesibaigia, juose ir neprasideda. Bilietas už pusšimtį eurų, ir po kelių valandų esi Bavarijos valstybinėje operoje ar Wagnerio festivalyje Budapešte. Keli paspaudimai, ir žiūri naujausią „Parsifalį“ iš Zalcburgo festivalio ant savo sofos.

Vis dėlto, akademinis garsynas jums nesutrukdė susidraugauti su džiazu.

Taip, vienas kitam netrukdo, bet pradžioje buvo džiazas. Vėliau šie pomėgiai virto darbu ir atvirkščiai.

Na taip. Cituoju fragmentą iš jūsų pasisakymo: „Džiazas yra daugiau nei specialybė“. VDU studijavote istoriją, nors teigiate jau tada žinojęs, kad istoriku netapsite. Visą ligšiolinę aktyvią bei įvairiabriaunę jūsų profesinę veiklą turbūt galima įvardinti kaip „muzikos ir kitų meno formų administravimą“. Nesate praktikuojantis muzikas ar diplomuotas vadybininkas…

„Džiazas – daugiau nei specialybė“ frazė gimė gana dirbtinai, ji adaptuota tuometiniam VDU rinkodaros šūkiui. Tai nėra mano mintis. Džiazas (ir muzika apskritai) turi pašaukimo prigimtį, būtų per maža apibrėžti jį kaip specialybę. O kur dar istorinis kontekstas, sudėtingos džiazo ištakos. Ši muzika nuėjo ilgą ir nelengvą kelią, kol tapo visaverte akademinio pasaulio dalimi. Kitaip tariant, kol tokią specialybę buvo galima įgyti aukštojoje mokykloje. Europoje tai įvyko po Antrojo pasaulinio karo, JAV – dar vėliau. Dar ir dabar sutinkame savamokslių džiazo genijų, kurie neprisilietė prie akademinio išsilavinimo. Pašaukimas – tai aukščiausia muzikavimo forma. Rinkdamasis studijas, galvojau būtent apie pašaukimą ir tai buvo istorijos mokslai. Labiausiai gilinausi į karybos istoriją, Napoleono karus, uniformologiją, fortifikaciją, iki šiol dalyvauju istorijos rekonstrukcijose. Tačiau šios studijos VDU nebuvo vieta, kur mano pašaukimas gavo daugiau peno ir buvo įveiklintas, smalsumas labai natūraliai nuvedė kita linkme, į kitą sritį, kurią jūs pavadinote meno administravimu.

Pirmiausiai – krikštas Kauno šokio teatre „Aura“ ir Tarptautiniame šokio festivalyje, vėliau pradėjau festivalį „VDU Jazz Jungtys“, kurį savarankiškai rengiau šešerius metus ir kuris galiausiai pranoko mane patį. Septyneri metai Kauno miesto simfoniniame orkestre, keleri Kauno bigbende, šūsnis kitų projektų. Tad esu laimingas, kad dėl daugelio atsitiktinumų patekau į visas šias organizacijas, tapusias mano meno vadybos universitetu. Dar daugiau – kiekvienas sutiktas menininkas, muzikantas, dirigentas, vadybininkas yra savotiškas mokytojas; tai aukščiau už bet kokią mokslo instituciją. Ir, žinoma, klaidos. Juolab kad mokymasis tęsiasi visą gyvenimą ir su laiku tampa nebe taip svarbu, kokį diplomą įgijai prieš kelis dešimtmečius. Svarbu, kokio pločio ir gylio akiratis stumia pirmyn. Gana drąsiai pasisakau apie muzikos reiškinius, jos istoriją. Seniau muzikologai mane pašiepdavo – kur tavo diplomas? Dabar jau turiu didesnį jų pasitikėjimą. Esu stipresnis akademinės muzikos taikomojoje srityje, mano kolegos – teorinėje. Be didžiulės motyvacijos ir meilės, žinant dabartinę aukštojo mokslo situaciją, specialybė „meno vadybininkas“ nieko nebereiškia. Esu įsitikinęs, kad universiteto diplomas yra pernelyg sureikšmintas, per mažai „svorio“ turi patirtis. Žinoma, ją sudėtingiau objektyviai pamatuoti. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima sukišti į ketverius metus, į sistemą nuolat besikeičiančią festivalių organizavimo praktiką, viešųjų ryšių aktualijas ir madas arba finansavimo subtilybes.

Emigrantai

(Trijų veiksmų pjesės ištrauka)

Veikėjai:
RIČARDAS ROUENAS, rašytojas, 30 m.
BERTA, jo žmona, 28 m.
ARČIS, jų sūnus, 8 m.
ROBERTAS HENDAS, žurnalistas, 30–40 m.
BEATRIČĖ DŽASTIS, jo pusseserė, muzikos mokytoja, 27 m.
BRIGIDA, sena Rouenų giminės tarnaitė
ŽUVININKĖ
Veiksmo vieta – Merjenas (Merrion) ir Ranile (Ranelagh), Dublino priemiesčiai.
Laikas – 1912 metų vasara.

Pirmas veiksmas

[Svetainė Ričardo Roueno namuose Merjene, Dublino priemiestyje. Dešinėje pusėje, priekyje, židinys, prieš kurį stovi žemas ekranas. Virš židinio atbrailos kabo paauksuotarėmis veidrodis. Toliau gilumoje, dešinėje sienoje, suvertinės durys, vedančios į svetainę ir virtuvę.

Galinėje sienoje, dešinėje, nedidelės durys į kabinetą. Į kairę nuo jų bufetas. Ant sienos virš bufeto – įrėmintas jaunuolio piešinys spalvotais pieštukais. Labiau į kairę dvigubos durys su stiklinėmis panelėmis, jos veda į sodą.

Sienoje kairėje – langas, išeinantis į gatvę. Tos pačios sienos priekyje – durys, vedančios į koridorių ir viršutinę namo dalį. Tarp lango ir durų prie sienos stovi moters rašomasis stalelis. Netoli jo – pinta kėdė. Kambario centre – apvalus stalas. Kėdės, apmuštos žaliu išblukusiu pliušu, stovi aplink stalą. Į dešinę, priekyje, mažesnis stalas su rūkymo komplektu ant jo. Netoliese apmuštas medžiaga krėslas ir kušetė. Prieš židinį, šalia kušetės ir prie durų guli kokoso riešutų patiesalai. Grindys – dažytų lentų. Ant dvigubų durų gilumoje ir suvertinių durų dešinėje kabo nertos užuolaidos, pusiau užtrauktos. Apatinis lango rėmas pakeltas, ant lango kabo storos žalio pliušo užuolaidos. Žaliuzės nuleistos iki pakelto apatinio rėmo krašto.

Šilta birželio popietė, kambarys užlietas švelnia saulės šviesa, kuri pamažu silpnėja]

[Brigida ir Beatričė Džastis įeina pro duris kairėje. Brigida yra senyva moteris, nedidelio ūgio, plieno spalvos plaukais. Beatričė Džastis – liekna tamsiaplaukė jauna moteris, dvidešimt septynerių. Ji vilki gerai pasiūtą tamsiai mėlyną kostiumėlį ir dailią paprastai papuoštą juodą šiaudinę skrybėlaitę, nešasi nedidelę aplanko dokumentams formos rankinę]

BRIGIDA. Šeimininkė ir ponaitis Arčis maudykloj. Jie nesitikėjo jūsų. Ar jūs atsiuntėt žinią, kad grįžot, panele Džastis?
BEATRIČĖ. Ne. Aš ką tik parvažiavau.
BRIGIDA (parodo į krėslą). Prisėskite, o aš pasakysiu šeimininkui, kad jūs – pas mus. Ar ilgai važiavote traukiniu?
BEATRIČĖ (sėsdamasi). Nuo ryto.
BRIGIDA. Ponaitis Arčis gavo jūsų atviruką su Jolo vaizdais. Pavargote, esu tikra.
BEATRIČĖ. O, ne. (Pakosčioja, gana nervingai) Ar jis lavinosi skambinti pianinu, kai aš buvau išvykusi?
BRIGIDA (nuoširdžiai juokiasi). Lavinosi – gerai jūs manot! Ar mūs ponaitis Arčis? Dabar jis pamišęs dėl pienvežio arklio. Ar ten buvo geras oras, panele Džastis?
BEATRIČĖ. Toks drėgnokas, prisimenu.
BRIGIDA (užjaučiamai). Žiūrėkit – koks dabar čia. Ir dar kaupias lietus. (Pasukdama kabineto link) Pasakysiu jam, kad jūs čia.
BEATRIČĖ. Ar misteris Rouenas namuose?
BRIGIDA (parodo). Jis – kabinete. Labiausiai save vargina tuo, ką dabar rašo. Iki pusės nakties dirba. (Eidama) Pranešiu jam.
BEATRIČĖ. Netrukdykit jo, Brigida. Aš galiu čia palaukt, kol jie pareis, jei nelabai ilgai…
BRIGIDA. Ir aš mačiau – kažkas laiškų dėžutėj, kai jums atidariau. (Prieina prie kabineto durų, truputį praveria iš šaukia) Pone Ričardai, atėjo panelė Džastis – ponaičiui Arčiui pamoka.
[Ričardas Rouenas išeina iš kabineto ir žengia Beatričės pusėn, ištiesdamas jai ranką. Aukštas, atletiškas jaunas vyras, eisena gana tingi. Šviesiai rudi plaukai ir ūsai, nešioja akinius. Vilki palaidą šviesiai pilką tvido kostiumą]
RIČARDAS. Sveika atvykus.
BEATRIČĖ (pakyla ir paspaudžia jo ranką truputį parausdama). Laba diena, pone Rouenai. Nenorėjau, kad Brigida jus trukdytų.
RIČARDAS. Trukdytų mane! Viešpatie!
BRIGIDA. Pone… kažkas laiškų dėžutėj…
RIČARDAS (išsiima iš kišenės nedidelį ryšelį raktų ir paduoda jai). Prašau.
[Brigida išeina pro duris kairėje; girdėti, kaip ji atidaro ir uždaro dėžutę. Trumpa pauzė. Ji grįžta, nešdama du laikraščius]
RIČARDAS. Laiškai?
BRIGIDA. Ne, pone. Tik tie itališki laikraščiai.
RIČARDAS. Palikite juos ant mano stalo, gerai?
[Brigida grąžina jam raktus, nuneša laikraščius į kabinetą, grįžta į svetainę ir išeina pro suvertines duris dešinėje]
RIČARDAS. Prašom sėstis. Berta grįš bet kuriuo momentu.
[Beatričė vėl atsisėda į krėslą. Ričardas sėdasi prie stalo]
RIČARDAS. Aš jau pradėjau galvoti, kad jūs niekad negrįšit. Praėjo dvylika dienų nuo tada, kai buvot čia.
BEATRIČĖ. Aš irgi apie tai galvojau. Bet atėjau.
RIČARDAS. Ar galvojote apie tai, ką aš pasakiau jums, kai čia buvote paskutinį kartą?
BEATRIČĖ. Labai daug.
RIČARDAS. Jūs turėjote ir anksčiau tai žinoti. Ar žinojote? (Ji neatsako.) Ar jūs kaltinat mane?
BEATRIČĖ. Ne.
RIČARDAS. Ar jūs manote, kad su jumis elgiuosi… blogai? Ne? Arba su kuo nors?
BEATRIČĖ (žiūri į jį, veide – liūdna sugluminta išraiška). Aš ir pati sau uždaviau tą klausimą.
RIČARDAS. Ir atsakymas…?
BEATRIČĖ. Aš negalėjau atsakyti į jį.
RIČARDAS. Jeigu aš būčiau dailininkas ir pasakyčiau tau, kad turiu aplanką tavo škicų, negalvotum, jog tai neįprasta, ar ne?
BEATRIČĖ. Tai ne visiškai toks pat atvejis – juk taip?
RIČARDAS (truputį šypteli). Ne visiškai. Aš taip pat pasakiau, kad nerodysiu tau, ką parašiau, nebent paprašytum. Gerai?
BEATRIČĖ. Aš neprašysiu tavęs.
RIČARDAS (palinksta į priekį pasirėmęs alkūnėmis į kelius, pirštai sunerti). Ar norėtumei pamatyti tai?
BEATRIČĖ. Labai.
RIČARDAS. Kadangi parašyta apie tave pačią?
BEATRIČĖ. Taip. Bet ne tik dėl to.
RIČARDAS. Dėl to, kad parašiau aš? Taip? Net jeigu tai, ką rastum, yra kartais žiauru?
BEATRIČĖ (droviai). Tai irgi tavo proto dalis…
RIČARDAS. Tada mano protas – tai, kas tave traukia? Ar jis?
BEATRIČĖ (dvejoja, minutėlę žiūri į jį). Kodėl tu manai aš čia atėjau?
RIČARDAS. Kodėl? Daug priežasčių. Mokyti Artį. Mes pažįstame vienas kitą tiek daug metų – Robertas, tu ir aš – nuo vaikystės, ar ne? Tu visada domėjais manim. Prieš man išvažiuojant ir tuomet, kai buvau išvykęs. Tada – mūsų laiškai vienas kitam. Apie mano knygą. Dabar ji išleista. Aš vėl čia. Galbūt tu jauti, kad mano galvoj kaupiasi naujas kūrinys. Galimas dalykas, jauti, kad turėtumei žinoti jį. Ar ta priežastis?
BEATRIČĖ. Ne.
RIČARDAS. Tada kodėl?
BEATRIČĖ. Kitaip aš negalėčiau pamatyti tavęs.
[Minutėlę žiūri į jį, paskui greitai pasisuka į šalį]
RIČARDAS (palaukęs, neužtikrintai pakartoja). Kitaip tu negalėtum pamatyti manęs.
BEATRIČĖ (staiga sutrikusi). Aš geriau eisiu. Jiedu negrįš. (Pakildama) Pone Rouenai, aš turiu eiti.
RIČARDAS (ištiesdamas rankas). Betgi tu bėgi! Pasilik. Paaiškink man, ką tavo žodžiai reiškia. Ar tu bijai manęs?
BEATRIČĖ (susmunka atgal į krėslą). Bijau? Ne.
RIČARDAS. Ar tu pasitiki manimi? Kaip jauti – kad pažįsti mane?
BEATRIČĖ (vėl droviai). Sunku pažint kitą – užtenka savęs…
RIČARDAS. Sunku pažinti mane? Aš siunčiau tau iš Romos savo knygos skyrius – tik parašytus – ir laiškus. Ilgus devynerius metus. Gerai… aštuonerius metus.
BEATRIČĖ. Taip, praėjo beveik metai, kol atėjo tavo pirmas laiškas.
RIČARDAS. Tu iškart atsakei. Ir nuo tada toliau sekei mane mano kovoje. Pasakykit man, panele Džastis, ar tu jautei, jog tai, ką skaitai, parašyta buvo tavo akims? Arba – jog tu įkvėpei mane?
BEATRIČĖ (purto galvą). Man nereikia atsakyti į tą klausimą.
RIČARDAS. Kokį tada?
BEATRIČĖ (minutėlę patyli). Negaliu ištarti jo. Jūs pats turite paklausti manęs, pone Rouenai.
RIČARDAS (karštokai). Tada… kad… aš išreiškiau tuose skyriuose ir laiškuose, – o taip pat savo asmenyje ir gyvenime, – kažką, kas yra tavo sieloje, kuo tu negalėjai – didžiuotis ar niekinti?
BEATRIČĖ. Negalėjau?
RIČARDAS (palinksta į ją). Negalėjai, kadangi tu neišdrįsai. Ar todėl?
BEATRIČĖ (pasuka galvą). Taip.
RIČARDAS. Dėl kitų ar drąsos trūkumo – ko?
BEATRIČĖ (tyliai). Drąsos.
RIČARDAS (lėtai). Ir todėl tu stebėjai mane didžiuodamasi, be to, su panieka savo širdyje?
BEATRIČĖ. Ir vienatve.
[Palenkia galvą ant rankos, kartu nusigręždama. Ričardas pakyla ir lėtai nueina prie lango kairėje. Žiūri į lauką kelias minutėles ir tada grįžta jos link, prieina prie fotelio ir atsisėda netoli jos]
RIČARDAS. Ar tu vis dar myli jį?

Opera / (Ne)opera. Identiteto ir gyvybės paieškos

Dar 1970 m. buvo išleista knyga pavadinimu „Opera. Gyva ar mirusi“, kurią parašė dramaturgas, režisierius ir kritikas Ronaldas E. Mitchellas, bet diskusija veikiausiai prasidėjo dar anksčiau. Mūsų dienomis šis klausimas skamba vis garsiau. Ar dar gali gyvuoti žanras, atsiradęs prieš daugiau nei 400 metų? Ar tokia opera, kokią rašė Mozartas, Rossinis, Verdis ar net Wagneris dar gali būti aktuali moderniam, racionaliam, visko greitai ir iškart trokštančiam šiandienos žmogui, kurio kasdienybėje laiko arijoms ir ištęstoms meilės ir keršto dramoms tėra labai ribotai? Galų gale, ar senieji didieji operos teatrai nėra tapę tik muziejais, nebeturinčiais ką pasakyti šiandienos auditorijoms?

Tas pats klausimas skatina dar vieną pokalbį – apie ribas. Apie operos žanro pradžią ir pabaigą bei tai, kas jas apibrėžia, mat mūsų dienomis po operos terminu glaudžiasi ir visiškai naujus pavidalus bei turinius suponuojančios scenos meno formos. XX a. įsibėgėjusi modernybė, o vėliau ir kiti ją pralenkę reiškiniai XXI a. jau yra nubėgę nemenkus nuotolius nuo tradicinės operos sampratos, terminija vis dar bando juos pasivyti. Ne vien operos žanre tai pastebėtina, bet jos laukas, kaip skirtingų sričių sandūros ir koegzistavimo erdvė, šiems pokyčiams ir svarstymams ypatingai jautrus ir problemiškas.

Net operos autorystės klausimas šiandien pasidarė keblus. Tradicijoje įsišakniję operą „atiduoti“ jos kompozitoriui, tačiau, kintant jos radimosi procesams ir galutiniams rezultatams, savąją dalį atsiimti vis dažniau nori ir kiti. Ir išties, kas yra tikrasis operos „šeimininkas“? Ar kompozitorius, kurio partitūra įgalina operą išsilaikyti istorijos bėgsme? Galbūt libreto autorius, tampantis siužeto, be kurio operos taip pat nebūtų, vadeles? O gal režisierius, kuris kompozitoriaus ir libretininko idėjas įveiksmina ir medijuoja žiūrovui? Pasaulio scenoms braškant nuo šviežiausių ir neįtikėtiniausių operos terminu apibūdinamų sceninių „produktų“, šie klausimai tiesiog tvyro ore, nebegalėdami būti nutylėti ir skleisdamiesi tiek knygomis, tiek netikėčiausiu metu socialiniuose tinkluose įsižiebiančiomis diskusijomis, tiek… kūriniais.

Lietuvoje praktiškai operos aktualumą, ribas ir bendradarbiavimo jos kontekste formas prieš dešimtmetį tyrinėti ėmėsi kūrybingų žmonių sumanymu gimęs NOA (Naujosios operos akcijos) festivalis, davęs pradžią „Operomanijai“ – organizacijai, sambūriui, kuris inicijuoja naujų eksperimentinių scenos meno projektų gimimą. Trumpametražės ar nanooperos, operos tamsoje, operos-instaliacijos, audiovaidinimai – tai tik dalis formų, kurios pasirodė Lietuvos scenose su „Operomanijos“ palaiminimu: per 40 naujų kūrinių, per 100 skirtingų sričių menininkų, daugybė tarptautinių gastrolių ir apdovanojimų (o kaipgi be jų?).

Visgi operos termino nepaleidžiantys „Operomanijos“ ir NOA festivalio projektai ne visų suvokiami kaip šio šimtus metų skaičiuojančio žanro sekėjai. Muzikantai ir teatralai, rašytojai, režisieriai, fotografai – visų nuomonės skirtingos ir skatinančios plėtoti diskusiją. Bet galbūt kaltas ne pats terminas, o tai, kaip skirtingai visų jis suvokiamas? Tad trumpai apie operą ir operomaną – ištikimiausią operos / (nebe)operos gerbėją – pasvarstyti buvo pakviesti patys praktikai – kūrėjai, per dešimt metų kelionės operos laukais ir paribiais, buvę šiuolaikinės operos identiteto kūrimo iniciatoriais, naujų formų ir šviežių idėjų generatoriais.

Repeticija gyvenimui Walto Disney’aus šešėlyje

Prieš kiek laiko ėjau pro karuselę ir stabtelėjau pasidžiaugti kartu su vaikais. Iš tiesų, maždaug dvimečių veideliuose atsispindėjo daugiausia džiaugsmas. Vis dėlto, ne tik jis. Buvo aiškiai justi, jog kai kurie patys bijo vieni tokiu greičiu važiuoti ir sėdėti prie vairo. Kartu jie didžiavosi, kad yra tokie dideli ir vairuoja. Mačiau ir susidomėjimą, kas bus toliau, ir nerimą, nežinant, kur dabar yra tėvai. Galėjau stebėti, kaip visi šie jausmai keitėsi ir reiškėsi neįprasto judėjimo svaiguly. <…> Pamaniau sau: toks greitas sukimasis ratu jų kūnams gali atrodyti kaip kažkas svetimo, neįprasto, bauginančio. Išlipus jų veidai atrodė sunerimę, sutrikę. Visi vaikučiai stipriai įsikibo į tėvus. Galbūt, dingtelėjo man, toks malonumas visiškai netinka vaiko sielai, jis nėra įgimtas. Tai dirbtinis įrenginys, kuriuo žmonės šiandien uždirba pinigus.

Alice Miller „Kūno Maištas“

Gyvenimo karuselės metafora tokia įprasta kiekvienam mūsų kaip pusrytinė kava. Mechaniškai manevruojame, bėgame, sukamės lyg naminiai žiurkėnai. Kartais atrakcionai lekia kaip pašėlę, o sukilęs adrenalinas teikia nepaprastą malonumą. O būna, kad nuo staigių karuselės amplitudės svyravimų pykina ir, pasauliui beprotiškai skubant pro šalį, norisi desperatiškai ją sustabdyti ir iššokti į niekur. Psichoterapeutė Alice’a Miller parke matytą situaciją su žaidžiančiais vaikais dėl emocijų dvilypumo pavadino „jausmų karusele“. Filmo, apie kurį yra šis straipsnis, režisierius Seanas Bakeris – irgi tokios karuselės stebėtojas, o gal, tiksliau tariant, viso karuselių parko, utopiškos „Saulėtosios valstybės“ Floridos jurisdikcijoje, angelas sargas. Naujausiame jo filme „Floridos projektas“ (The Florida Project) išgirsite atrakcionų ūžesį ir vaikų krykštavimus, tačiau pompastiškos linksmybės vyks anapus kameros. Filmo projektas vystomas Walto Disney’aus pramogų parko pašonėje, Kisimio mieste (JAV). Čia motelių kompleksai spalvingi kaip Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel) scenografija, tačiau veikėjų gyvenimai visiškai priešingi saldžiai atrakcionų cukraus vatai.

Režisierių S. Bakerį atradau per filmą „Mandarinas” (Tangerine, 2015) – tai istorija apie vieną emocingą transseksualios herojės Sindy dieną tvankiose Holivudo gatvių džiunglėse, sužinojus apie vaikino išdavystę. Pirmą kartą jį žiūrėjau, nes rūpėjo ištirti, kaip atrodo kinas, sukurtas trimis „iPhone 5S“ telefonais. Taip pasielgta praktiniais sumetimais: kūrėjų komanda negavo prašyto finansavimo filmui realizuoti, todėl idėją įgyvendino mobiliuoju. Antras „Mandarino“ seansas įvyko norint dar kartą pakvėpuoti didmiesčio oru, apsunkusiu nuo moteriškų kvepalų ir cigarečių dūmų, pasėdėti su filmo herojėmis visą parą dirbančioje spurginėje, siurbčiojant Americano. Dar norėjau palydėti ir pasitikti saulę, tol, kol pavargusios nuo misijos išgyventi, šios Holivudo gatvių aktorės nusiaus aukštakulnius, nusivalys ryškius lūpdažius ir nusiims ilgaplaukius perukus. Žmogaus smalsumas yra fundamentali savybė ir filmo režisierius S. Bakeris puikiai jį tenkina, neįkyriai sekdamas šio filmo personažus, suteikdamas žiūrovui retą progą pabūti kailyje to, kurio neįsivaizduotume net labiausiai „amsterdamiškame“ sapne. Filmas įsiminė egzotiška savo tema, iškirtinai subtilia režisieriaus pajauta iš arti perteikiant kitokį gyvenimo būdą ir mažo „iPhone“ telefono didelio grožio kinematografija. „The Guardian“ kino apžvalgininkas Peteris Bradshaw rausvai purpurinį „Mandarino“ koloritą pavadino „magiškais urbanistiniais saulėlydžiais“ ir buvo visiškai teisus – kartą pamačius, visomis savo sinefiliškomis juslėmis norėsis patirti šiuos purpurinius peizažus vėl ir vėl. „Mandarinas“ režisieriui plačiai atvėrė duris į kino industriją ir po šio partizaninio filmo sėkmės kitam S. Bakerio filmui jau pranašauti Oskarai. Mums visiems pasisekė, kad ilgai laukti kito šio talentingo režisieriaus darbo nereikėjo

Požeminių upių šešėliai

Rašytojų ir menininkų, patyrusių sovietinės okupacijos represijas tiesiogiai ar perduotas tėvų pasakojimuose, pojūčiai dažniau esti vienodi nei panašūs. Kolektyvinėje pasąmonėje nusėdę išgyvenimai sukelia skirtingus vaizdinius, bet visuomet vienodą jauseną, tarsi priklausytum tam tikrai individų rūšiai, kuriai mokslininkai dar ieško bendro vardiklio, nes sovietinis genocidas nėra pripažintas tarptautiniu mastu.SKAITYTI DAUGIAU

M.P.E. teksto instrukcija su P.V.M.

Trys žodžiai. Trijuose žodžiuose trys vardai. Trijuose varduose trys kodai. Trijuose koduose trys galimybės. Trijose galimybėse trys galybės klaidų. Trijose galybėse klaidų trys bandymai išlikti. Trijuose bandymuose išlikti trys susitikimai su skirtingais pavidalais. Trijuose pavidaluose vanduo ir dar kai kas.SKAITYTI DAUGIAU

Poezija, instagramas ir Leninas

Sakoma, jog 1991 metais pasirodžiusiame romane „Amerikos psichopatas“ („American Psycho“) rašytojui Bretui Eastonui Ellisui penkiais žodžiais pavyko nusakyti tobulą vėlyvojo kapitalizmo prekės grožį. Knygoje yra scena, kurioje grupelė bankininkų lygina savo vizitines korteles. Internete galima rasti tinklaraščių, skirtų tik šiai scenai ir pagal rašytojo pateiktus duomenis atkūrusių galimą vizitinių kortelių išvaizdą. Pasižiūrėjus į tas rekonstrukcijas, akivaizdesnis B. E. Elliso sumanymas. Šios scenos ironija, jog aprašomos kortelės beveik nesiskiria – visos baltos, stačiakampės. Tačiau egzistuojantys labai subtilūs jų nevienodumai tampa vieninteliu scenoje dalyvaujančiųjų skirtumu, mat visi jų savininkai – bankininkai, visi viceprezidentai, net atrodo visi labai panašiai. Ir štai tokiame kontekste pagrindinis romano veikėjas Patrickas Batemanas išvysta tai, apie ką B. E. Ellisas pasako tuos penkis žodžius: „Raised lettering, pale nimbus white…“ Iškili spauda, „Pale Nimbus“ šriftas, balta. Tai pamatęs, P. Batemanas beveik praranda sąmonę. Skaitytojui aišku, jog tai epifanijos – aukštesniųjų jėgų apsireiškimo – akimirka.

Ėmęsi eksperimento atkurti romano scenoje aprašytas vizitines korteles greitai aptiko, jog šrifto „Pale Nimbus“ niekada nėra buvę. Kaip ir dar kai kurių scenoje įvardytų teksto šriftų. Todėl visiškai rekonstruoti tobulosios vizitinės kortelės, greičiausiai, taip niekada ir nepavyks, turime tik literatūrinę jos patirties iliuziją, kai keli vienodai nepriekaištingai atrodantys verslininkai apžiūrinėja vienodai nuostabias savo vizitines korteles ir sustingsta išvydę… deja, nežinia ką.

Paradoksalu, bet būtent ši scena iš „Amerikos psichopato“ labai primena instagramo veikimo modelį. Pasakojama, jog vieno instagramo kūrėjų, Kevino Systromo, draugė jam patarė iš pradžių tik dalinimosi paveikslėliais mediją papildyti filtrais, kurie padėtų skelbiamas nuotraukas paversti gražiomis. Su pasiūlymu sutikus, instagrame nedidelių pastangų dėka dabar visi gali atrodyti beveik vienodai dailūs. Dar daugiau, iš pradžių neigiamus komentarus trynusi rankiniu būdu, instagramo komanda dabar naudoja feisbuko sukurtą komentarų analizės filtrą „DeepText“, kuris negatyvias pastabas arba pašalina, arba transformuoja į pozityvias. Ir štai rezultatas – terpė, kurioje, tarsi įžymiojoje „Amerikos psichopato“ vizitinių kortelių scenoje, beveik vienodai atrodantys, beveik vienodai apsirengę bei tuos pačius darbus dirbantys apžiūrinėja beveik vienodus savo publikuojamus paveikslėlius. Ir labai panašiai vieni kitus giria. Praėjus trims metams po instagramo įkūrimo, „The New York Times“ paskelbė tokį palyginimą: jei „Twitter“ yra gatvės srautas, o „Facebook“ – išsikerojęs priemiesčio prekybos centras, jei „Pinterest“ primena prekių paštu katalogą, tai „Instagram“ yra tarsi tviskanti prabangos prekių parduotuvė „Bergdorf Goodman“ Niujorko Penktojoje aveniu. Jokios kasdienybės pilkumos, jokio purvo, tik spindesys ir prabanga.

Kaip instagramas susijęs su literatūra? „The Guardian“ 2017 metais paskelbė paradoksalią išvadą, jog tų metų poezijos knygų pardavimai pasiekė rekordines visų laikų aukštumas būtent todėl, jog maždaug 2015 metais instagrame pasirodė nepaprastai išgarsėjusių poetų grupė. Ir būtent jų kūryba lėmė tokį poezijos bumą. Apie kokius poetus čia kalbama bei kaip jiems pavyko tapti tokiais paklausiais ir neįtikėtinai išpopuliarinti literatūros sritį, kuri XX a. niekada nepasižymėjo dideliu pasisekimu?

Šiuo metu žymiausia instagramo poetė Rupi Kaur (rupikaur) turi 2,3 milijono sekėjų. Ji gimė Indijoje, užaugo Kanadoje, universitete studijavo retoriką ir kūrybinį rašymą. Instagrame R. Kaur pasirodė 2015 metais su nuotrauka, kurioje matyti nugara į žiūrovą atsisukusi gulinti mergina. Iš atvaizdo galima suprasti, jog ji nuo nugaros ką tik persivertė ant šono – merginai menstruacijos, matyti kraujo dėmė ant jos kelnių ir ant lovos. Kol socialinio tinklo prižiūrėtojai spėjo nuotrauką paslėpti, ji jau buvo sulaukusi 100 000 like, o R. Kaur tapo viena populiariausių autorių feminisčių. Vėliau instagramas instapoetės atsiprašė ir nuotrauką sugrąžino.