Povai ir pavojai

Lietuviai gerai žino posakį „Pasipūtęs kaip povas“. Šis paukštis mūsų krašte laikytas dvaruose dėl grožio, o ir dabar ūkiuose ar privačiuose zoologijos sodeliuose – tik dėl puošnumo. Jo gebėjimas gėrėtis savimi, pavyzdžiui, išskleidus uodegą prie vandens telkinio, primena mitą apie Narcizą, kurio didaktinė potekstė kiekvienam aiški. Žodžiu, nors visi sutinka, kad paukštis iš tiesų įspūdingas, jo plunksnos žavi, kerėdamos „tūstančiu žvilgsnių“, bet moralinis aspektas nubrėžiamas labai aiškiai – puikybė ir tuščiagarbiškumas yra jo nuodėmė.SKAITYTI DAUGIAU

Jurgita Jasponytė | Eilėraščiai

Ašarų pakalnės. Sudėtiniai sakiniai

1.
Darželyje „Lakštingala“
ant sienų –
vilkas
raudonkepuraitė
raštus požemiuos rašantis Leninas
aš – ašarų pakalnėm pravardžiuojama mergaitė
nesaugi
įsikibusi į žodžius – būsima filologė
nes pradžioje
man buvo žodis
ir jis tapo mano kūnu

mane laikančiu kūnu.SKAITYTI DAUGIAU

Aplink Kauną per 80 metų

Pasaulio teatrų scenos neįsivaizduojamos be Sofoklio, Molière’o, W. Shakespeare’o, A. Čechovo, B. Brechto, S. Becketto… Antika, viduramžiai, naujieji laikai – pagrindiniai geros pjesės požymiai išlieka tie patys: dviejų priešpriešų kaktomuša, opozicijų byla.SKAITYTI DAUGIAU

Kai Holivudo aktorius spiria Holivudui šiknon

Mano susigalvota teorija nebūtinai teisinga, tai tik mano idėja, taigi nežiūrėkit į ją pernelyg rimtai. Esu įsitikinęs – geri režisieriai yra labai geri aktoriai. Kartais tiesiog genialūs. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – „Skrydyje per Atlantą“ (1984) akį traukia ir Jono Vaitkaus, ir Eimunto Nekrošiaus tikri ir įtaigūs personažai.SKAITYTI DAUGIAU

BC*

Esė parašyta straipsnių rinkiniui „Asmeninės technologijos“ ir skirta Šiuolaikinio meno centro organizuotai parodai „TAU ATĖJO 1234 PRANEŠIMAI. Gyvenimas iki interneto. Paskutinioji karta“ .

Kalbant apie „gyvenimą iki interneto“, paradoksalu, bet pirmiausia, kas ateina į galvą, yra būtent internetas. Arba bent jau riba, skirianti šiuos du gyvenimus (iki ir po). Klausimas apie kažką, kas buvo „iki“, numato, jog bus kalbama būtent apie „po“ – reikia įterpti palyginimus. Tikriausiai norint paaiškinti apie ką nors, kas buvo iki, klausimą reikėtų užduoti užuominomis – maksimaliai atsiribojus nuo paties fenomeno. Tik šitaip galima sužinoti apie tikrąjį „iki“. Antra vertus, palyginimas neišvengiamai įtraukia ir verčia kalbėti apie „po“.

Taip pat dar galima galvoti apie „gyvenimą iki“. Bandau atmintyje atkapstyti tą laikotarpį. Tik laikotarpį. Tačiau atmintis tyli. Žalia pieva ir idiliški vaikystės paveikslai, visiškai nesisiejantys su realiu anuometiniu gyvenimu. Dabar kalbėti apie tą metą kaip gyvenimą iki (arba be) interneto būtų tas pat, kaip kalbėti apie šiuolaikinį gyvenimą be dinozaurų. Tikriausiai tai nieko nepaaiškina. Arba papildyti vaizdais iš kino filmo „Godzilla“.

Kai buvau maža, senelė man pasakojo apie savo vaikystę, apie laiką, kuriuo niekada negyvenau ir kuriuo negalėsiu gyventi, vadinasi, ir sužinoti, ar jos pasakojime yra tiesos. Šias istorijas įsivaizduoju kaip patrauklų filmą ar knygą, kurios herojai po ilgo ir lėto skaitymo jau tapo artimiausiais tavo draugais ir atrodo tokie pat tikri, kaip bet kuris šalia nesantis žmogus. Senelės pasakojimai sukūrė mano galvoje paralelę realybę, kuri tikrai neatitinka tikrovės, t. y. istorijos (tai suprantama), bet gyvena savo gyvenimą. Ji tarsi mėgstamiausias serialas, kurį galiu įsijungti ir žiūrėti nuo bet kurios vietos, žinodama, kas įvyko iki, kas įvyks po, ir tam tikra prasme visa tai vyksta vienu metu. Matau savo senelę (vaikystėje ji tikrai atrodė lygiai kaip ta angelo sargo globiama mergaitė iš reprodukcinio paveikslėlio, stovinčio prie jos lovos; ji gyvena Matiso gatvės vandentiekio bokšte; ji lekia per lauką, laviruodama tarp krintančių iš lėktuvo bombų; ji bėga į tualetą, esantį už kapinių; ak, ne, dabar juk diena ir ji tikriausiai skuba į saldainių fabriką pas savo senelę Kristiną; paskui tėvas ją kelia prie lango, kad matytų, kaip griūva Petro bažnyčios bokštas (o gal tai kitas bokštas? Nesvarbu); ten stovi stalas su knygų krūva vietoje kojos; vokiečiai ir rusai, jie yra geri ir blogi; paršeliai ir bonbonkės; ji lipa per langą ir bėga į balių šokti. Nes tuomet visi šoko, ir vaikinai nedvokė alkoholiu. Nes su tais, kurie dvokė, merginos nenorėjo šokti; tada ji gyvena Maskvoje ir eina į balius, balius, balius; dar yra mano tėtis, jis sėdi ant kelmo ir mokosi iš seilių pūsti burbulus, nes daugiau nėra ką veikti; jis įbėga į kambarį, ten jį išgąsdina brolis; tai niekis, tėtis atsilygins jam vėliau, kada nors, kai persirgs žiurkių maru, kuo aš nelabai tikiu. Ir dar. Visa tai juk nespalvota, nes tuomet viskas buvo nespalvota, vaikinai negėrė ir šoko. Viskas buvo taip pilka, kad senelė leido tėčiui į mokyklą eiti vienam, jam tereikėjo laikyti rankose baltą popieriaus lapą, tokį ryškų, kad senelė pro namo langą galėjo įžiūrėti tėtį iki pat mokyklos ir žinoti, kad pakeliui jam nieko blogo nenutiks. Ir kas gi galėtų nutikti? Žmonės tada buvo kitokie, geresni. Ot buvo gyvenimas.

LIETUVIO BALSAS NORVEGŲ DŽIAZE

„Tarsi SPA šventė ausims“… Ši skambi frazė išsprūdo, kai norvegų džiazo kritikas Thoras Egilis Leirtrø pasiklausė saksofonininko Luko Zabulionio albumo „Changing Tides“ (2016). O kritiko kolega Toras Hammerø tarė dar radikaliau: „Atsirado nauja saksofono žvaigždė“ (Tor de jazz, 2016). Ir nusistebėjo, kad būtent „čia, milžinišką potencialą turinčioje šalyje“.SKAITYTI DAUGIAU

Rodrigo Rey Rosa

Rodrigo Rey Rosa (g. 1958) yra garsus Gvatemalos rašytojas, didžiulio susidomėjimo sulaukęs ne tik ispaniškai kalbančiose šalyse. Jis savo kūryboje sugebėjo derinti tikrovę su fantazijomis, džiungles – su miestu ir išsiplėšti iš prigesusio magiškojo realizmo formų. Nerdamas gilyn į majų, gvatemaliečių ir marokietiškas patirtis, R. R. Rosa sukūrė unikalią prozos kalbėseną, poetišką pasakojimo stilių susiejęs su šiurpokais siužetais.SKAITYTI DAUGIAU

MIGLĖS KOSINSKAITĖS MOTERYS IR JŲ ŠEŠĖLIAI

„Ji nekalbės. Nemėgsta kalbėti. Visas istorijas pasakoja jos darbai“, – perspėjo artima Miglės draugė Audra, vos prasitarus, kad ketinu aplankyti tapytoją Miglę Kosinskaitę. Vadinasi, fiksuosiu įspūdį. Kartais nutylėjimai pasako daugiau nei didelėmis pastangomis ištraukti žodžiai, – mąstau lipdama į menininkės studiją Laisvės alėjos palėpėje.SKAITYTI DAUGIAU

po Trans trans trance *

Žiūrėti, spoksoti, vėpsoti, žiopsoti, stebeilytis.

Kamilės Trans trans trance įstūmė mane į transą, kurio kokybės ir savybių net negaliu apibūdinti. Nežinau, ar spektaklis paliko man gerą, ar blogą įspūdį; nežinau, ar jis teigiamas, ar neigiamas; ar jis pataikė, ar prasilenkė su realybe tikrove gyvenimu pasauliu.SKAITYTI DAUGIAU