fbpx

Povai ir pavojai

Erika Drungytė

Lietuviai gerai žino posakį „Pasipūtęs kaip povas“. Šis paukštis mūsų krašte laikytas dvaruose dėl grožio, o ir dabar ūkiuose ar privačiuose zoologijos sodeliuose – tik dėl puošnumo. Jo gebėjimas gėrėtis savimi, pavyzdžiui, išskleidus uodegą prie vandens telkinio, primena mitą apie Narcizą, kurio didaktinė potekstė kiekvienam aiški. Žodžiu, nors visi sutinka, kad paukštis iš tiesų įspūdingas, jo plunksnos žavi, kerėdamos „tūstančiu žvilgsnių“, bet moralinis aspektas nubrėžiamas labai aiškiai – puikybė ir tuščiagarbiškumas yra jo nuodėmė.Daugiau

ŽODŽIAI IR ŽAIDIMAI

Erika Drungytė

Nėra įdomesnio dalyko už nėrimą gilyn. Žinoma, gelmių esti visokių. Bet vis viena – ar tai būtų jūros, dangaus, asmeninė, tiriamo objekto – gelmė labai vilioja, nes ten tikiesi rasiąs kažką ypatingai svarbaus, padėsiančio suvokti esmę, patirti pirminio šaltinio dovanojamą atsakymą. Dažniausiai kalbama apie išsigryninimą, išskaidrėjimą, dvasinį nubudimą, nušvitimą, ir taip tarsi nusakoma būsena, kurią gali išgyventi žmogus, mėginantis atskleisti paslaptis, nepavaldžias kūnui. Bet ar tik-rai dvasiniai dalykai yra atskirti nuo kūno, o pastarasis – visiškai nereikalingas balastas, šarvas, didžioji kliūtis kelyje į tą kažką, kas, neva, yra geriau, gražiau, tobuliau ir siektina?Daugiau

Poezija be kelio ženklų

Saulius Keturakis

Praėjusiais metais pasirodė jau penktoji Gintaro Patacko „Mažosios Dieviškosios“ poetinio ciklo knyga „Mažoji Dieviškoji Co-5. Kabalos“ (pirmoji – 2013). Negaišinant jūsų laiko, iškart reikia pasakyti, kodėl ji įeis į lietuvių literatūros istoriją. O gal ir į pasaulinę. Mat tai, manau, kol kas vienintelis leidinys, kuriame daugiau kaip šimte puslapių tėra vienui vienas skyrybos ženklas – taškas, baigiantis pirmąjį eilėraštį „Perkūno namas“. Žinia, Samuelis Beckettas savo 147 puslapių monologą „How It Is“ („Kaip tai yra“, 1961) parašė visai be skyrybos ženklų. Jameso Joyce’o romano „Ulisas“ paskutiniajame skyriuje 24 048 žodžių Moli Blium sąmonės sraute galima rasti du taškus ir vieną kablelį. O štai G. Patacko poezijos rinkinyje yra vienas taškas.Daugiau

Galimybė galvoti kitaip

Kirill Kobrin

Filosofas Aleksandras Piatigorskis paskutiniaisiais gyvenimo metais daug galvojo apie ne-antropocentrinės filosofijos sukūrimo galimybę. Ne apie tokią filosofiją, kurios objektas būtų viskas, išskyrus žmogų. Ne, Piatigorskis teigė, kad pats žmogus nėra privilegijuota vieta, iš kurios kyla mąstymas, jis nėra mąstymo vieta.Daugiau

LITVAKAI, CLARA ROCKMORE IR TERMENVOKSAS PASAULIO MUZIKOJE

Alfredas Kukaitis

Žinia, nemažai žydų tautos atstovų tampa itin gabiais muzikais. Ne išimtis ir litvakai. Daugelį pasaulinio garso įvairių muzikos žanrų kūrėjų bei atlikėjų su Lietuva sieja glaudūs saitai. Ne kiekvienas jų gimė ir augo Lietuvoje, tačiau tėvų bei protėvių šaknys glūdi būtent čia. Daugumą jų paminėsime šioje publikacijoje, bet pagrindinė rašinio herojė bus unikalų instrumentą išgarsinusi Clara Rockmore. Tiesa, pradėsime ne nuo jos…Daugiau

KRISTINA ALIŠAUSKAITĖ: TIKRIAU NEI TIKROVĖJE

Justina Augustytė

Kristina Ališauskaitė – jaunosios kartos tapytoja. Jos kūryba puikiai pažįstama šiuolaikinės dailės mėgėjams bei pripažinta kritikų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: Kristina – dažna tarptautinių parodų, meno mugių dalyvė ir tarptautinių meno konkursų laureatė bei finalininkė. Bet tai tik viena – reprezentacinė – menininkės portreto pusė. O likusiąją pažinti ne taip jau paprasta. Kristina pernelyg neatvirauja, tarsi taupo žodžius ir atkakliai kalba vaizdais; tai, ką norisi pasakyti, ji išreiškia kūryboje.Daugiau

Joy’suoti drauge su Jaru

Erika Drungytė

Tais laikais, kai nebuvo mobiliųjų telefonų, o laiko kaip tik – į marias, pagrindinė kūrybingų kauniečių vieta, kurioje vienu ar kitu metu visada sutiksi tuos, su kuriais malonu pasėdėti ir pasikalbėti, buvo miestas. Paskambini laidiniu ir sakai: „Tai varom į miestą.“ Ir visiems aišku, kad į Laisvės alėją. Svarbiausių įvykių epicentras – po kokį šimtą metrų nuo fontano į abi puses, bet atkarpa senamiesčio link galėjo tęstis neapibrėžtą atstumą. Štai ten, mieste, mes visi ir „gyvenom“.Daugiau

TIKSLUS ULISO VEIKSMO LAIKAS

Jeronimas Brazaitis

(beletristinis tyrimas)

Savo žmonai VITALIJAI
PIRMAJAM Ulysses’o ŠIMTMEČIUI 2022 metais
Mano draugui Airijoje DECLANUI KIBERDUI

Love loves to love love – Meilė myli mylėti meilę

JAMES JOYCEDaugiau

KĘSTUČIO POKALBIS SU GRIGALIŪNU, arba keletas žodžių apie pagrindinius šio menininko kūrybos aspektus

Vidas Poškus

Dar nuo Sokrato majeutinio metodo laikų, kuomet esminiai būties ir gyvenimo klausimai svarstomi dvinario ar trinario disputo metu (vienam iš protingesnių prelegentų sąmoningai apsimetant naivesniu, tokiu būdu kvailesniems ar ne tokiems patyrusiems leidžiant patiems suvokti savo argumentų klaidingumą), turbūt nėra sugalvota geresnio būdo save pažinti.Daugiau

PO MANĘS NORS IR TVANAS

Giedrius Zubavičius

Išgirdę Giedriaus Zubavičiaus vardą, dauguma tik gūžteli pečiais – ne, nesame tokio girdėję. Ką jis daro? Rašo? Ne, nežinau tokio rašytojo. Scenaristas? Kokio filmo? Tiesa – tai mažai Lietuvos meno pasaulyje minimas žmogus. Prieš pat Atgimimą jis dar „spėjo“ atitarnauti Sovietų armijoje, grįžęs jau žinojo, kad savo gyvenimą nori sieti su kinu.Daugiau

Literatūra ir greitis

Saulius Keturakis

Vėluoju parašyti tai, ką pasižadėjau. Neišsimiegota. Nuovargis jaukia sumanymą rišliai išdėstyti galvoje besisukančias mintis. Tad prisipažįstu, jog, kol sukūriau šį tekstą, išgėriau tris puodelius kavos. Paskutiniajame buvo dvigubai didesnė nei įprasta kofeino dozė. Ir aš nė kiek nesijaučiau nusikaltęs dėl to, jog šiek tiek paskatinau savo sąmonę greičiau veikti. Priešingai, jaučiausi labiau susikaupęs, aiškiau mąstantis, geriau atsimenantis. Trumpai tariant, geresnis. Ir, svarbiausia, spėjęs viską laiku.Daugiau

Nepriklausomos pradžios

Stasys Baltakis

Ir atsitiko taip, kad reikia kalendoriuje peršokti iš dabarties į kino pradžią – „jei jau kalbi apie įvairius Amerikos nepriklausomo kino režisierius, tai kodėl nepradedi nuo pradžių, nuo pirmųjų nepriklausomų prodiuserių, nuo to, kaip, iš kur ir kodėl atsirado tas nepriklausomas kinas, kodėl jis toks dabar, su kuo jis valgomas?“ Tad šįkart papasakosiu, ką apie tai žinau ir ką vis paskaitau, kad žinočiau daugiau.Daugiau

Julija Goyd. Išrengtas nuogumas

Enrika Striogaitė

Juliją Goyd, jau dešimt metų Berlyne gyvenančią fotografę, pasaulis yra pripažinęs – jos darbai pateko į garsią meno istoriko ir leidėjo Peterio Weiermairo nuogo kūno fotografijos tarptautinę antologiją „The Naked & The Nude“ („Nuogieji ir nuogumas“, 2013), kurioje pristatomi tarptautinę šlovę pelnę fotografai. Tačiau, nors ir išgarsėjusi svetur, J. Goyd teigia esanti lietuvė, net jei jos šeimos šaknys ir siekia gerokai plačiau.Daugiau

Tautvyda Marcinkevičiūtė | Eilėraščiai

99 Nepriklausomybės metai

Nepriklausome niekam,
tik patys sau, priversti suktis
kaip išmanom;

įsiklausau, ką lemia sapnų griūtis
šios šventės išvakarėse:

narplioju problemą su mirusiu draugu
dėl nesutvarkytos buhalterijos
viename iš krašto savaitraščių –
sapne pramokus jos pradmenų
iš garsių žmonių,
apmokau draugą ir jo žmoną,
realybėje gyvenančią su kitu;
Daugiau

Vinilo mirtis ir gyvenimas

Eglė Petreikienė

„Išmokykite savo vaikus kolekcionuoti plokšteles, ir jie niekada neturės pinigų narkotikams“, – teigia vinilo liaudies išmintis. „Hmm, kokių tik priklausomybių nebūna“, – sakysite, nė nenujausdami, kad vinilizmas plinta it kokia liga (na gerai, sušvelninkim – mada), o plokštelių įrašų aistruolių (vinyl junkies arba vinilo narkomanų) amžius vis jaunėja. Kas atsitiko, kad šis formatas, dar neseniai laikytas merdinčiu, per pastarąjį dešimtmetį atsigavo taip, jog kasmet atsiriekia vis didesnę muzikos leidybos pyrago dalį? Tai atima amą ne tik skaitmeninių įrašų gamintojams, rinkos analitikams, bet ir apžvalgininkams, kuriantiems vis skambesnes straipsnių antraštes: „Vinilo pardavimai nemirė: „naujas“ milijardo dolerių muzikos verslas“ („Forbes“) arba „Vinilas – tai vintažas ir ateitis: naująją kartą šildo sena muzikos forma“ (CNBC).Daugiau

Juodos akys

VIDAS POŠKUS

Juodos akys

Parke vaikščiojau vienas. Nemėgstu didelių draugijų. Gal net apskritai nekenčiu žmonių. Jie man yra šlykštūs. Savo kalbelėmis, nenuoširdžiu dėmesiu ar, atvirkščiai, paslaugumu jie tik išvargina dvasiškai, ,,nusiurbia“ psichologiškai. Negaliu sakyti, kad žmonės yra vampyrai. Tai tiesiog tapačios sąvokos. Žmogus – siurbikas, žmogus – kraujo gėrikas. Skamba egzaltuotai ir iššaukiančiai, bet taip yra. Esu tokios nuomonės.Daugiau

Kotryna Kraptavičiūtė | Eilėraščiai

kelias

galiu pradingti miestuose
kol dar jų nepažįstu
grąžinti beprotybę į vandenį
ar grįžti į ją
nueiti į Maču Pikču
ir rasti save

ir kalbėsimės tada ir būsim
o kas jei ne mes numirę
daugiau gali kalbėtis ir būti

jūs lyg nusijuokėt
ar iš manęs?

Daugiau