Šveitimo kvadratas

Kažkada, dar iki Nepriklausomybės atgavimo, Kaune egzistavo daug įdomių pogrindinių veiklų. Ne, neaptarinėsiu virtuvių ir jose verkiančių arba smigusių vyrų, kai vienintelė išeitis iš padėties (geležinės uždangos, draudimų, sekimų etc.) buvo dvasios (spiritus) išlaisvinimas spiritu. Ir visų tų vinilų vakarėlių, etnografinės ir žaliosios veiklos, bažnyčių požemių ar mašinėle perrašytų knygų, kurių nieku gyvu nebūtum radęs knygynuose. Lapkritis iš atminties išviliojo epizodus, kai būrelis entuziastų, vedamų Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko, kūrė savąjį mitą apie unikalią, stebuklingą, užkoduotą baltiškąją sąmonę, glūdinčią pasąmonėje, ir apie tai, kad mums tereikia atrakinti tas paslaptis ir tapti bemaž šventaisiais, galinčiais sujungti pagonybę ir krikščionybę, nes abiejų pamatas yra sacrum, o ne profanum.SKAITYTI DAUGIAU

Auris Radzevičius | Eilėraščiai

glo gly glou vou

paraidžiui – ant stalo trūksta gogolio galvos
miglos daugiau miglos daugiau miglos
sužymėtų kortų kaladės ir peilių mėtymui
kėdžių ilgom kojom šokiams sofų su giliais įdubimais
bus vakarėlis bus skimbčiojantis momentas
mėsa plonais griežinėliais ir raitelis be galvos su arklio nuotrauka
ir juodai geltonų linijų ritmas ir ritmika suglamžytoje paklodėje
bus tavo drėkstantis žvilgsnis tarp žvakių ir bus
SKAITYTI DAUGIAU

Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas

Kalbininko Adomo Šoblinsko 80-osioms gimimo metinėms
Iš spaudai parengtos knygos: „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“

Kūčių ryto stebuklas

Anksti, dar iš tolo nepradėjus blandytis žiemos dangui, nausodiškiai kilo iš miego, žegnodamiesi vaikė į šoną nakties sapnus ir žiebė žiburį. Kas žibalinę smardino, kas balaną degė. Kieno kokie turtai.
Gaspadinės, peiliu nuo sauso pagalio atskėlusios šakaliukų, pūtė ugnelę kuknėje, krovė žabų, kaitė ant rinkių apvaladugnius katilus vandens, kad sušiltų per naktį išaušėję namai, o gyvuliams rastųsi drungno atsigėrimo. Įsitikinusios, jog ugnis krosnyje tikrai gerai įpūsta ir nebeužges, žadino jaunuomenę: laikas karunką giedoti. Vienas kitas ėjo kinkyti arklių, nešė į roges gūnias ir kailinius, skubinosi į bažnyčią Rarotų. Kiti nesivargino: ar čia kelias – tie du kilometrai iki Sedos? Miklios jaunos kojos, nors ir sunkiais klumpiais ar medpadžiais apautos, netruks tokį nieką numinti. Kai dideliu būriu į šventas Mišias einama, juk nebaisu nė sniego, į tuos klumpius prilendančio, nė vilkai tave užpuls…SKAITYTI DAUGIAU

Naujos kartos cenzūra

„Tepraėjus keleriems metams, cenzūros – ir valstybės, ją sukūrusios, – nebeliko. Cenzūra krito pirmoji – gal dėl to, kad buvo lengviausiai išspiriamas valstybės ramstis, o gal buvo paaukota kaip pėstininkas“, – knygos „Rašytojas ir cenzūra“ (Vaga, 1992) įžangoje rašo vertėjas Arvydas Sabonis. Po šito pareiškimo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, spaudoje pasirodė toks jaunos menininkės (projektas, pagimdęs žodį verktiniai) nusiskundimas: „Buvo labai juokinga – per naktį tapau tėvynės išdavike. (…) Tik tuomet suvokiau, kad Lietuva nėra tokia laisva, demokratiška ir priimanti įvairias nuomones, kaip galvojau. Manau, kad šis projektas daugeliui padėjo atmerkti akis ir suprasti, kad gyvename visuomenėje, kurioje kuriantys žmonės turi save cenzūruoti, nes kitaip tampa valstybės priešais.“SKAITYTI DAUGIAU

Aldona Gustas. Moteris išlaisvinanti moterį

„Yra durna sakyti – „mėgsti moteris“… Bet aš negaliu įsivaizduoti gyvenimo, pasaulio, nei žemės, nei miesto – nieko be moters. Morfologiškai kalbant, moteris yra labai gražiai sukurta Dievo. Jinai tikrai menas! Jei reikėtų pasakyti, koks yra simbolis (arba ženklas) dailininkui, kaip suprastinti kūrybą, – tai yra moteris. Kadangi į ją žiūrėdamas gali visko išmokti. Tu nori, kad ir tapyboje būtų tas toks jų lengvumas, toks formų lankstumas, šviesos žaismas. Tapyboje reikia atrasti tai. Moters kūnas yra labai įdomus forma, šviesa, kompozicija. Kaip jinai juda, kaip jinai elgiasi, kaip jinai santykiauja su aplinka. Reikia, kad tapyboje viskas kvėpuotų, kad viskas turėtų santykį. Moters kūnas yra pamoka po pamokos. Moteris ir yra kūryba.“ Taip moters svarbą ir reikšmę kūrybai apibūdino Paryžiuje gyvenęs lietuvių dailininkas Pranas Gailius, savo tapyboje, grafikoje ir, žinoma, gyvenime kvėpavęs ja kaip oru. Bet aš kalbėsiu ne apie jį, o apie tos pačios kartos taip pat egzodo menininkę, karo nublokštą į Vakarų Berlyną, Aldoną Gustas, kurios gyvenimo dramoje vaikystės scena išsiskyrė labiausiai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gimusi Klaipėdos kraštui priklausančiame Karceviškių kaime (Šilutės rajone), Aldona augo toje kitoje, Mažąja vadinamoje Lietuvoje. Ten kalbėta ne tik savita lietuvninkų tarme, bet ir kitomis kalbomis, pavyzdžiui, keistu vokiečių ir lietuvių kalbų mišiniu, kurį suprato tik vietiniai. Tėvams persikėlus į Vilnių, mergaitė netruko kelis žodžius pramokti ir lenkiškai, nes jos pirmoji meilė buvo vaikinas lenkas. Jai buvo devyneri, jis – vyresnis. Ji mylėjo jį, jis ją paėmė, tėvams išėjus į kino teatrą… Netrukus prasidėjo karas, sumaištis, bėgimas. Aldonos didvyris – tėvelis – gelbėjo šeimą: vedė per frontą, saugojo, išgelbėjo nuo per plauką priartėjusios prievartos ir tremties. Visi pasiekė Berlyną, visos moterys liko sveikos ir gyvos, tik giminės vyrai – ne. Mamos brolį Kaune suėmė ir į koncentracijos stovyklą išvežė naciai, o tėvelį Berlyne suėmė sovietai ir ištrėmė į Sibirą.SKAITYTI DAUGIAU

Linas Rimša: „Man svarbiausia – pats kūrybos procesas“

Tikriausiai daugeliui Lino Rimšos „vizitinė kortelė“ iki šiol tebėra „Strazdas“ – puiki daina pagal Sigito Gedos tekstą, kurią 1999 metais Izraelyje vykusiame Eurovizijos konkurse žemaičių tarme įtaigiai atliko Aistė Smilgevičiūtė. Deja, tąkart Europa nesukluso ir šio kūrinio deramai neįvertino. Tačiau tarptautinio pripažinimo L. Rimšai ilgai laukti neteko.SKAITYTI DAUGIAU

Keturios kelionės namų link

Kalbama, kad 9 dešimtmetyje Prancūzijoje akivaizdžiai padaugėjo autostopu keliaujančių merginų. Šis reiškinys buvo taip plačiai paplitęs, kad įgavo naujo socialinio fenomeno statusą, o jo herojės imtos vadinti „jaunosiomis klajoklėmis“. Kino kritikų pastebėjimu, tokio neįpareigojančio gyvenimo būdo tendencijos pranašystę galima įžvelgti dar 1985 metais pasirodžiusiame belgų kilmės prancūzų režisierės Agnèsės Varda filme „Bastūnė“ (Sans toit ni loi). Ir nors šis rašinys yra skirtas įlysti į dokumentinio kino festivalio širdį, prieš leidžiantis į kelionę po dokumentikos pasaulį, pirmiausia noriu Jus supažindinti su charizmatiškąja Mona.SKAITYTI DAUGIAU

Žalakevičius

Teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė, kadais Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje besimokiusi vienoje klasėje su Grigorijaus Kanovičiaus sūnumi, sumanė parašyti prisiminimų knygą. Tik ne savo prisiminimų, o paties Grigorijaus. Tad išvyko Izraelin ir ten užrašė autentiškus pasakojimus, kuriuos papildė ir praturtino Olga Kanovič – rašytojo žmona, bendraautorė, redaktorė, archyvarė… Knygą, pavadinimu „Gib a kuk“, žydiškai reiškiančiu „užmesk akį, žvilgtelėk“, spaudai parengė leidykla „Tyto alba“, „Nemunui“ patikėjusi ištrauką dar iki leidiniui pasirodant knygynuose.

Po kino meno neramiu dangum
Paslysti lengva ir pargriūti.
„Adomas nori būt žmogum“,
O aš Feliniu noriu būti.

Tai Grigorijus Kanovičius knygoje „Linksma akim“ apie svarbiausią savo biografijoje kino režisierių Vytautą Žalakevičių.

G. K. Kinas yra liūnas. Ir daugelis žmonių jame paskęsta. Mano manymu, yra taip. Galbūt kiti mano, kad tai yra šventė. Ir – tai mano tvirta nuomonė – darbas sovietiniame kine gadino žmogų, nes jis mokė talentingą menininką prisitaikyti, derėtis negeistinom sąlygom. Iš tvirto žmogaus daro… Labai mažai tokių, kurie ėjo iki galo be kompromisų. Tai didelis išbandymas. Aš 11 metų tarnavau Kino studijoje ir prisižiūrėjau visko. Kine scenarijus, filmas nepriklauso nuo studijos vadovo ar režisieriaus, kad ir koks jis gražus žmogus būtų. Tarybiniam kine viskas priklausė nuo institucijos, stovinčios aukščiau, kur dirbo keletas visiškų idiotų. Lietuvoj, Latvijoj, paskui ir Maskvoj. Maskvos kino komitetas su Romanovu – visiška skaistykla, kurios neišvengsi.
Peržiūrėjau savo filmografiją ir siaubas apėmė. 13 pavadinimų, iš jų du dokumentiniai. Sau pasakiau, kad buvau pamišėlis. Ką dar gali pasakyti?
R. O. Arba kad virėte toje košėje ir žinote, kokia ji karti, arba kad dirbote Lietuvos kino studijoje jos įdomiausiu laikotarpiu ir su kūrybingiausiais žmonėmis, kad prisidėjote prie filmų, kurie šiandien laikomi klasika, o jums tie filmai ir jų autoriai buvo darbo kasdienybė. Pavyzdžiui, „Vienos dienos kronika“, „Niekas nenorėjo mirti“, Vytautas Žalakevičius…
G. K. Žalakevičius buvo neeilinių gabumų žmogus. Jo nėra su kuo lyginti lietuvių kine. Medis tarp kitų augalų. Ir labai prieštaringas. Pirmą kartą savo gyvenime sutikau žmogų, kuriame, sakau kaip rašytojas, gyvena du skirtingi pradai: angelas ir šėtonas.
R. O. Angelas?
G. K. Jis baisiai bijojo išsiduoti, kad jis irgi silpnas. Visą laiką vaizdavo antžmogį ir lygiavosi į antžmogius. Kartais prasitardavo, kad esamomis sąlygomis jam ankšta, jo gabumų čia nereikia. Jis kentėjo dėl to.
Apie aktorius lengviau pasakyti: nesuvaidino, ko norėjo. Tų vaidmenų žodžiai parašyti pjesėse, tai lyg kažkas konkretesnio – ko norėjo ir ko nesuvaidino. Apie rašytojus? Neparašė, ką galėjo? Ką norėjo parašyti? O apie režisierius?
R. O. Tuoj prisiminsiu, kaip būtent tai formulavo Žalakevičius: „Netektis nėra tai, ką tu turėjai ir praradai. Netektis yra tai, ko tu niekada neturėjai. Galėjai turėti, bet neapturėjai. Galėjai padaryti, parašyti, pastatyti, suvaidinti, bet tu to nepadarei. Tai yra tikros gyvos kraujuojančios netektys. Talmude yra parašyta: „Neišsipildę norai – tai nuodai“.*
G. K. Labai teisingai. Tiesiog stebiuosi, kaip tikslu. Tai labai gilus savęs pažinimas. Norėčiau būti taip pasakęs. Neparašęs rašytojas, nesukūręs menininkas – kaip kasykla, kurią palieka, neiškėlę visų brangakmenių.
Žalakevičius irgi neišsemtas menininkas, bet tai jau daugiau aplinkybės, laikas, kai reikėdavo laukti leidimo, palaiminimo, kad galėtum kurti filmą, o ne kiekvieną scenarijų laimindavo, aš jums papasakosiu. Ir tas tikslus posakis apie netektį ir neapturėjimą – tai ne abstrakčiai pasakyta, tai apie save. Taip, jis ir pats buvo skriaudikas, jis niekino, žemino žmones, su kuriais dirbo, nesiskaitė su jais, ir aš jo skriaudą pajutau, bet aš jam atleidžiu, jį suprantu. Jis buvo profesionalų profesionalas. Labai liūdnai žiūrėjo į kino ateitį, lyg numatydamas, kas gali atsitikti. Ir nors niekino, žemino, jis puikiai suprato, kas yra gabieji studijos režisieriai, ir nekentė antrojo ešelono – nebijojo įvardinti, kas kam priklauso. Atvirai. Ir atvirai jis jautėsi geriausias, kuriam niekas iš aplink dirbančių neprilygsta. Ir nors nuolat buvo apsuptas daugybės žmonių, visą laiką šurmulyje, jis, mano manymu, buvo labai vienišas žmogus.
Žala nemėgo kitų režisierių. Todėl jo buvo labai įtempti santykiai su Vabalu, linkusiu statyti – Žalos nuomone – prasčiokiškus filmus. Žebriūnas buvo išimtis, jo nelietė. Nevadino konkurentu, bet ir neniekino. Vienintelis atvejis, kai jis save nugalėjo, pripažino kitą – tai Grikevičius, jam Žala patikėjo „Jausmų“ scenarijų. Šitą filmą jis gyrė beatodairiškai ir į Grikevičių dėjo didžiausias viltis.
Bet mano gyvenime kino etapas seniai pasibaigęs. Pramonėje žmogus negali ilgai ištverti. Reikia labai stiprios valios ir sveikatos. Kinas yra menas, kuris nuo tavęs nepriklauso.
R. O. Žiauriai apibūdinot.
G. K. Turėsiu papasakoti jums apie „Gott mit uns“, mūsų su Žalakevičium pirmą scenarijų apie lietuvį kunigą, kuris karo metu išgelbėjo žydų berniuką. Žala labai užsidegė, kai papasakojau jam tą istoriją. Bet nuo mūsų, scenarijaus autorių, absoliučiai niekas nepriklausė tais metais. Priklausė nuo Baltušio – jis buvo Meno tarybos narys, priklausė nuo Meškauskienės, kino ministrės…
R. O. Pasakojama, kad Meškauskienę Žalakevičius vadinęs „mama“, nes ji daug kam padėjusi įgyti kino profesiją ir vėliau, kai baigusieji jau dirbo Kino studijoje. Ji buvo palanki Žalakevičiui?
G. K. Jam palanki, filmams – nelabai. Tokia dvilypė pozicija. O dar buvo tarnai – Kinematografijos komiteto pirmininkai, Centro komiteto pasodinti ir jam atsakingi. Apie „Gott mit uns“ Baltušis Meno taryboje pasakė: kunigas ir žydukas šiandien mums neaktualūs herojai. Viskas! Filmo nebus.
Žalakevičius buvo imlus istorijoms, kurios būtų įdomios Paryžiuje, Romoje, Niujorke, o ne tik Maskvoje ar Sverdlovske, jo kelrodžiai buvo Fellini, Antonioni, Amerikos geriausi režisieriai. Jis tiesiog gaudydavo nepaprastas istorijas. Kaip prasidėjo „Ave, vita“ scenarijus? Kai aš atėjau pas Žalakevičių ir mes šiaip kalbėjomės. To net kalbėjimusi pavadint negalima. Prisiminiau, kad sutikau žydą, kuris man pasakojo apie kitą žydą – tai visų žydų įprotis: žydas kalba apie žydą. Tai paprasta, kaip išgert vandens kasdien. Tas žydas man pasakojo, kad mirė jo draugas, jam buvo jau gana daug metų, jis kasmet išsirūpindavo, nežinau kokiais būdais, leidimą atvažiuoti į Lietuvą, kai tai būdavo dar labai sunku – pereit per kgb, šmgb… Kam jis atvažiuodavo? Jis nueidavo į Arklių gatvę, kur karo metais buvo getas, apsirengdavo taip, kaip jis buvo apsirengęs 1941 metais, specialiai turėdavo tokią aprangą čemodane – civiliai drabužiai su didele geltona žvaigžde ant krūtinės. Ir nuo Arklių gatvės pėsčias eidavo į Panerius. Per visą miestą. Nepaisydamas nei milicijos, nei žmonių, kurie gali iš jo pasijuokti. Pastovėdavo Paneriuose ir grįždavo tuo pat keliu atgal, todėl, kad jis išsigelbėjo. Žalakevičiui labai patiko tos eitynės, jis sakė, kad čia tikras scenarijus.


*Aš nežinau…, sudarytoja Rasa Paukštytė, išleido Teatro ir kino rėmimo fondas, Vilnius, 1996, p. 307–308.

Sūpynės

Žalia musė ropoja žvilgančiu, baltu kabineto kušetės paviršium. Čia esu pirmąkart – paprastai nesilankau mažose privačiose klinikose. Niekur neskubu, tad smalsiai stebiu aplinką: ant sienų kabo plakatai, viename – netikra šeima netikromis šypsenomis reklamuoja maisto papildus; valgykit kreidos tabletes, nepakenks. Kitame – didžiulė erkė ir mažytis žmogus neįgaliojo vežimėlyje – žinutė nesiskiepijantiems. Klinikoje viskas labai dailu ir balta – kušetė, durys, palangė, rašomasis stalas bei žvilganti kaip Swarovski kristalai įrankių spinta, net grindų linoleumas atrodo baltas, nors iš tikrųjų yra šviesiai melsvas.

Tik kėdė prie rašomojo stalo – tamsi, nudrengta biuro kėdė ant penkių ratukų, plastiko porankiais, dirbtinės odos pasoste ir atkalte – svetimkūnis šioje sterilioje aplinkoje, nusigyvenęs ponas, įsmukęs į prabangų vakarėlį. Vien pagalvoju apie tokią kėdę, ir man jau skauda nugarą. Tarsi nujausdama, ką mąstau, šioji sugirgžda. Gydytoja, sėdinti nugara į mane, perkryžiuoja kojas, kresteli ryžą galvą ir kiek pavažiuoja su kėde. Vienas iš penkių ratukų užstringa ir slinkdamas palieka matinį dryžį ant blizgaus linoleumo.

Ryškus farmacinis logotipas sieninio laikrodžio ciferblate išduoda, jog klinika irgi taupo. Gaila, kad ją remia ne skiepų įmonė – pamėtytų didžiulių erkių netikėtose vietose, įspūdžiui sukurti. Laikrodis kabo tiesiai virš stalo, ant kurio tik keletas daiktų – tušinukas, antspaudas, mano vizito lapas, baltas „Siemens“ laidinis telefonas, kompiuterio monitorius.

Jo didžiąją dalį užstoja gydytojos nugara su ryža stora kasa. Plaukų galai sveiki, surišti madinga tarp paauglių gumyte, panašia į susuktą telefono laidą, kaklas plonas, apaugęs švelniais baltais gyvaplaukiais, jie atrodo kaip lengvas medaus debesėlis. Gydytoja ekrane „skrolina“ nuotraukas. Rankų nematau, bet, sprendžiant pagal kaklą, jos turėtų būti liaunos ir baltos – tokios melsvai baltos, kaip visų ryžų žmonių, ir nelakuotais, bet švariais nagais – kaip visų skubančių gydytojų, dirbančių vienu metu keliose klinikose. Ekrano nuotraukose – oda ir įvairios jos dėmės. Prisimerkiu, kaip daro trumparegiai, suprantu, kad tai medicininis puslapis, ne šiaip „Google“ paieška, odos dėmės ekrane keičiasi be logiškos sekos – tai didelės, raudonos, tai mažos, beveik violetinės, simetriškos ir chaotiškos, apskritos ir pailgos, išbėgusios į šalis ar pabirusios kaip kokie raudonieji pipirai, ir vienose galima aiškiai atpažinti žmogaus kūno dalis, kitose – tik nuspėti.

Karštas ir tvankus rugpjūtis, plūstantis per atvirą langą, sulipina orą ir viską aplinkui. Žalios šakos kriokliais virsta į kabinetą, beviltiškai košia kaitrą. Kabineto kampe stovi ventiliatorius ir kaip japonų diplomatas mandagiai, tyliai zyzia, sukinėjasi į šalis, lanksto didelę galvą, bet jam nesiseka kovoti su kaitra. Šiltas gūsis pasiekia kušetės kraštą, kur tupi musė, bet sparneliai nė nesuvirpa, ir pagalvoju, kad gal ji užduso, bet argi musės dūsta? Jaučiu, kaip oro srovė nuslysta mano plika koja – sėdžiu ant kušetės iki pusės nuoga, nukorusi basas pėdas ir tvarkingai nudepiliuotas blauzdas, nesiekiu žemės, todėl kojas norisi sūpuoti pirmyn ir atgal – tai abi kartu, tai po vieną. Griežta biuro suknelė sukritusi ant klubų, lakuoti, minkšti baklažano spalvos bateliai rausvu odos pamušalu, iš pirmo žvilgsnio primenantys kaliošus, o iš antro – pamaiviškus žemakulnius, guli per pusmetrį nuo kušetės, netvarkingai suversti vienas ant kito – niekada nemokėjau tvarkingai pasidėti batų. Mano kojos nuogos, kaip gera. Dar pakeliui į kliniką, automobilyje, laukdama, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas, nusimoviau ir ten palikau pėdkelnes. Todėl mano šlaunys dabar tarsi išbėgusios į šalis, kaip manų košė – atrodo dvigubai, trigubai platesnės ir didesnės nei įprastai. Tarp šlaunų ir kušetės susirenka prakaito sluoksnis, dėl kurio jaučiuosi kaip slidus karpis čiuožykloje. Manų košė ir karpis čiuožykloje. Mintyse kikenu.

Ant kušetės guli raudonas mano nešiojamo kompo dėklas, pergrūstas daiktų, negražiai išsipūtęs ir praradęs savo pradinę taupaus dizaino formą. Šalia jo – minkštutės odos hipsteriška kuprinė, ji pustuštė. Dažnai man sako: „Kam tu ją tampaisi, įsigyk geriau talpią rankinę visiems – ir darbo, ir asmeniniams daiktams“. Bet aš žinau, kad tai trumpam, vėliau taip nebus – kuprinėje yra tik asmeniniai daiktai, kas man reikalinga po darbo biure, o ji pustuštė todėl, kad dabar tokio laiko beveik neturiu. Tad ją nešiojuosi labiau kaip svajonę ar pažadą, kad kažkada turėsiu puikaus laiko, atskirai nuo biuro, nuo darbo, po darbo. Kuprinė tikrai graži, trys šimtai eurų už minkštą odą, tvirtas dailias sagtis ir tai, kad ant jos nėra prekinio ženklo – neutrali kokybė brangiau už garsų vardą. Kuprinė ir žemakulniai – dar likę „savi“ atributai, nykstantys manęs pačios likučiai biuro kultūroje – dėl jų dar atpažįstu save veidrodyje. Taip ir nepripratau kaukšėti aukštakulniais ir nešioti moteriškas rankines, nesijaučiu sava tame didelio verslo pasaulyje. Todėl jie ir guli šalia – perkimštas darbo daiktų kompo dėklas išpampusiom siūlėm ir pustuštė kuprinė. Pakinkliai limpa prie paviršiaus. „Šlaš-šlaš, šlaš-šlaš“, – girdėti atlimpanti nuo kušetės oda, kai sūpuoju kojas. Taip vaikai supasi, kai nori įsiūbuoti sūpynes – kad pavyktų, judant į priekį kojas reikia ištiesti ir pačiai atsilošti atgal…

…o jau krentant žemyn leidimosi jėgą stiprinti riečiant kojas po savimi ir pasilenkiant priekin. Vaikystėje labai mėgau suptis. Augau daugiabučių kieme, kurį rėmino trys pilki penkiaaukščiai ir vienas geltonas devynaukštis. Jų sienos buvo stipriai aptrupėjusios nuo laiko bei apardytos vaikų – visi žinojom, kad namo siūlėse yra minkštos, veik stebuklingos medžiagos – kaučiuko, iš kurio galima susukti atšokantį kamuoliuką arba ritinėti kaip dešrelę ir surinkti nuo paviršiaus įvairius daiktus – mama skolinosi mano kaučiuką nurinkti pūkus nuo dryžuoto tėvo švarko. Kiemas turėjo asfaltuotų takų, dvi smėlio dėžes, sūpynes, metalinę konstrukciją, skirtą kilimų daužymui, bet tinkamą ir laipiojimui bei vartymuisi, ir transformatorinę. Porą kartų per vasarą į kiemą užklysdavo mėlynas sunkvežimis – plokščia cisterna su vandeniu. Šiaip ji laistydavo miesto gėlynus karštomis vasaros dienomis, bet kieme gėlynų nebuvo, tad, jei pasitaikydavo koks vaikas ir dar gal koks šuo, pildavo ant jų vandenį ir leisdavo vaikams ir šunims tomis čiurkšlėmis džiaugtis. Vairuotojas neišlipdavo, sėdėdavo kabinoje, rūkydavo ir šypsodavosi, o kiti vairuotojai neatvažiuodavo, tik tas vienas. Šiandienos kontekste tokį tipą jau vadintų iškrypėliu, gal apskųstų institucijoms, o tada tokiais dalykais niekas nesirūpino. Bet ir nebuvo jis tikriausiai joks iškrypėlis, tik spėju, kad turėjo vaikų ir galbūt kažkuo prieš juos jautėsi kaltas – gal lengviau buvo linksminti svetimus, ir jis tai darė, kol vieną vasarą nebeatvažiavo. Pasigesdavau jo.

Išgydyti poetą

Kurti eilėraščius – paslaptingas užsiėmimas. Vokiečių poetas Johannas Wolfgangas von Goethe kartą pasakojęs sekretoriui Johannui Peteriui Eckermannui apie apsilankymą pas savo draugą Friedrichą Schillerį. Pastarojo neradęs namuose, J. W. Goethe nusprendė luktelėti, šį tą parašyti, ir todėl prisėdo prie F. Schillerio rašomojo stalo. Po kurio laiko poetas pajuto, jog tuoj nualps – tokia smarvė tvyrojo kambaryje. Iš pradžių J. W. Goethe puolė prie lango įkvėpti gryno oro, o paskui ėmė ieškoti, iš kur gi tas baisus dvokas sklinda. Dairydamasis jis pamatė didžiulius dėklus, pilnus supuvusių obuolių. Tuo metu į kambarį įėjusi F. Schillerio žmona paaiškino, jog supuvusių obuolių dėklai yra tam, jog jos vyras galėtų kurti – be šio kvapo jis nejautė jokio įkvėpimo.SKAITYTI DAUGIAU