Pievų kvadratas

Vasaros peizažas Lietuvoje pilnas skirtingiausių elementų, kurie pagal vietovės ypatybes tirštai įvairuoja. Jei vairuoji ramiai, į filmuojančią akių porą įplaukia gulinčios lygumos, šaunančios kalvos, kuprojantys piliakalniai, nusivožiantys šlaitai, maurojančios upių pakrantės, ašaringos pelkės, išsitėškę ežerai, optimistiški pušynai, oponuojantys eglynams, susipainioję mišrūs miškai, kosminės kopos… Žodžiu, visai smagus kinas, kurį kietasis atminties diskas įrašo patikimai – kelios kopijos iki gyvenimo galo.SKAITYTI DAUGIAU

Lina Buividavičiūtė | Eilėraščiai

_____Pasikalbėkime apie Keviną

_____I

Niekada nenorėjau vaikų.
Vaikystėje nemokėjau žaist lėlėmis
(net sakiau, kad jos mušasi),
nečiūčiuodavau, negirdydavau
pieneliu, nevežiodavau,
nepindavau kasų,
nematuodavau rūbų –
aš žiūrėjau, tik žiūrėjau į
jas – tokias svetimas, taip
nuo manęs tolimas.
Vėliau neniurkydavau
kūdikių, nealpdavau dėl
jų švelnios odos, papūstžandžių
veidukų. Ėmė vaikuotis
draugės, aš žiūrėjau, tik žiūrėjau
į jas, užkaifavusias nuo morfijaus
pieno, nuolatinio spenelių čiulpimo,
(nesibaigianti preliudija, šitas
incestas mane purtydavo),
užvargusias, užvarytas,
nekenčiančias savęs –
suplyšusiomis makštimis,
strijų nužymėtomis
šlaunimis, pamiršusias vyrą
(tas dažniausiai miegodavo ant sofos),
pasaulinės svarbos klausimu
pavertusios šūdo spalvą ir
rauguliuką – o kada tu, kada tu –
suprasi, kai pagimdysi,
suprasi, kai turėsi savų –SKAITYTI DAUGIAU

Ar socialiniai tinklai nužudys romaną?

Iš anglų kalbos vertė Sandra Bernotaitė

Seniai galima buvo nujausti, kad ateis ta diena, kai mokslinė fantastika ims atrodyti nostalgiška. Ne todėl, kad viskas tapo tikra, bet todėl, kad viskas tapo suklastota. Kuris iš mūsų, niekuo neypatingais 1980-aisiais skaitydamas Williamo Gibsono kiberpanko (cyberpunk) žanro arba Franko Herberto tomelius minkštais viršeliais, galėjo nutuokti, kad šie rašytojai buvo eiliniai realistai, ištikimi esminių gyvenimo virsmų dokumentacijai ne mažiau negu Charlesas Dickensas. Vis dar atmenu televizoriaus išjungimo ritualą, kurį atlikdavau vaikystėje, prieš miegą. Tai būdavo daroma paknopstomis, nes ekrane pasirodydavo Karalienė, o Karalienės visi nekentė. Nebuvo distancinio pultelio, todėl reikėdavo pripulti prie televizoriaus ir nuspausti mygtuką – ir štai paskutinis elektros atokvėpis, Karalienė akimirksniu virsta į baltą taškelį. Tai reikšdavo, kad nuo to momento pasaulis nutoldavo, ant Britanijos nusileisdavo pabaigos šydas, po to galėjai nebent skaityti romaną po antklode, pasišviesdamas prožektoriumi. Taip ir užaugau – tarp televizoriaus ir knygų, pasiskolintų iš bibliotekos, ir šitai apibrėžė tobulą mano asmeninės patirties ratą. Galbūt Robertas Louisas Stevensonas mus ir šnipinėjo moraline prasme, ne mažiau nei katalikiškasis Dievas („Tik Jis žino, kas tavo širdyje“, – perspėjo šventasis tėvas McLaughlinas), bet visi mes laikėmės tikėjimo, jog privatumas – asmeninė nuosavybė ir pirmasis moralinis principas.SKAITYTI DAUGIAU

Poezija, dainuojamoji, bet…

Dainuojamoji poezija… Bardai… Nūnai Lietuvoje šie terminai vartojami lygiagrečiai, tarsi sinonimai. Pirmasis palyginti tiksliai įvardija bemaž prieš 40 metų Lietuvoje subrandintą unikalų kultūros reiškinį, o antrasis… stebina.SKAITYTI DAUGIAU

Literatūros salynas

Iš švedų kalbos vertė Henrika Skersonaitė

Būdamas studentas seniai, septintajame dešimtmetyje, išmokau, kad literatūra yra „sistema“, kurioje literatūros kūriniai „cirkuliuoja“ dviejuose skirtinguose „ratuose“. Viršutiniame per leidyklą, knygyną, biblioteką ir kritiką nuo rašytojo iki riboto skaičiaus skaitytojų srovena geroji literatūra. Apatiniame – skaitytojų masėms serijiniu būdu kuriama kasdienė literatūra, perkama dėl žinomumo ir patarimų ją skaityti, parduodama kioskuose.SKAITYTI DAUGIAU

JANUSZ JUREK. Žvilgsnis į piešinio vidų

Januszas Jurekas – iliustratorius iš Didžiosios Lenkijos Ostruvo miesto (Ostrów Wielkopolski), turintis meninį išsilavinimą ir kuriantis skait-meninį generatyvųjį meną, neatsiejamą nuo matematinių algoritmų bei programavimo. Studijuodamas jis mokėsi klasikinių disciplinų, – piešimo, tapybos, skulptūros, – ir tuo pat metu susidomėjo kompiuterine grafika ir audiovizualiniais menais. Pastarieji reikalavo specifinių žinių. Verta paminėti, kad tai buvo prieš 20 metų, kai internetas ir naujos meninės raiškos formos dar tik skynėsi kelią į kūrėjų studijas. Tad J. Jurekas ieškojo informacijos ir mokėsi modernių technologijų savarankiškai, žingsnis po žingsnio tobulindamas naujus įgūdžius. Tai atėmė tikrai daug laiko, tačiau labai pravertė vėliau – ir įgyvendinant užsakymus, ir eksperimentuojant savo meniniuose projektuose. Šiandien jis taip pat skiria daug laiko mokymuisi, ypač matematikai, kuri niekada nebuvo jo mylima disciplina.SKAITYTI DAUGIAU

Kaip „JavaScript“ kalba rašytų Maironis?

Stanfordo universiteto Literatūrų, kultūrų ir kalbų padalinys nuo 2013 metų rengia „Code Poetry Slam“ (http://stanford.edu/~mkagen/codepoetry-slam/#1.0_wu). Renginio idėja – programavimo kalbos yra tiek išsivystę, jog jomis galima pasakyti tuos pačius dalykus, kaip ir natūraliosiomis kalbomis rašoma poezija. Ir dar daugiau – programinio kodo lygmenyje skaitoma kaip poetinis tekstas, tokia poezija gali būti vykdoma kaip programa, atliekanti įvairias funkcijas.SKAITYTI DAUGIAU

Drugelis

Algis nėra alkoholikas. Išgerti jam labiausiai norisi tada, kai būna patenkintas savimi. Kadangi taip būna nedažnai, be to, kitą dieną jaučia sunkias pagirias, pavojaus nusigerti jam nėra. Gal ir gerai, kad gyvenime mažiau džiaugsmo, – kartais pagalvoja. Džiaugsmas Algiui yra šventė. Tai yra pergalė. Kad ją pasiektum, turi kovoti, kažką nugalėti. Kovai reikalingi priešai, bet Algis jų vengia, todėl visi priešai yra jo viduje.SKAITYTI DAUGIAU

Simas Lin. Defragmentuotas Miestas „x“

Šiais visuotinio paveikslavimo(si) laikais sunku būtų rasti žmogų, neturintį jokio fotografavimui tinkamo įrenginio – išmaniojo telefono ar planšetės, jau nekalbant apie „muilinę“. Rimta fotokamera, ypač naujesnė ir brangesnė, regis, dažnam savininkui perša mintį, kad tokia apsiginklavęs gali mesti iššūkį profesionalui ir būti fotomenininkas – panašiai kaip vos tik gimęs amerikietis jau yra potencialus prezidentas. Šiame amžiuje būti fotografu ir lengva, ir sunku. Lengva, nes tikrai nebūtina įsigyti brangią fototechniką ar įsirengti fotolaboratoriją, kad pagautum neblogą vaizdelį ir tuoj pat jį pateiktum viešai apžiūrai bei aptarimui. Tačiau tikrai sudėtinga fotografijų jūroje pažerti vaizdų, įdomesnių nei toji aibė plūduriuojančių bespalvių medūzų. Dar sunkiau – būti pastebėtam. Jeigu šiuose beribiuose vandenyse mažai žinomo fotografo nuotrauką atranda ir ją publikuoja toks gerų kadrų žvejys kaip amerikiečių žurnalas „Popular Photography“, tai yra ženklas – talento pripažinimas ir ateities perspektyva.SKAITYTI DAUGIAU