fbpx

Ieškojimo kvadratas

Erika Drungytė

Kad saulelė budina svietą, pavasario linksmybes aptarinėdamas aiškino Kristijonas Donelaitis. Kad pavasario saulė, prašvitus meiliai, širdį vilioja, tęsė pavasario balsų gaudytojas Maironis. Kad į saulę pavasaris kelia tostą, įsidrąsinusi mylimu pavasariu svaigo Salomėja Nėris. O kiekvienoj kišenėj šimtą pavasarių radęs, batalioną poetų dangumi pasivažinėti kvietė Kazys Binkis. Kažin, ar yra koks lietuvių poetas, nė žodžio netaręs pavasariui? Kaip besikeistų klimatas, kokios neberūsčios žiemos mus lankytų, pavasario stebuklas yra pats ryškiausias. Gamta, vos gavusi dozę šviesos ir šilumos, žaibišku greičiu keičia spalvas, kvapus, garsus, o žmogus spragsi fotografuojančia akimi, kad sugautų tuos mažmožius – iš sniego išlindusią snieguolę, tarp pernykščių lapų sužibusią žibutę, didžiulę raudoną galvą iš juodžemio iškėlusią tulpę, nuogas šakas aplipusius vyšnių žiedus…Daugiau

Europa ir jos kultūros sostinė – Sokratas mano kieme

Rytis Zemkauskas

2022 m. Kaunas taps Europos kultūros sostine. Ką tai reikš miestui, miestiečiams, valstybei ir Europai?

Pirmasis tapimo Europos kultūros sostine efektas – staiga labai daug kas sužino, kad miestas ja tapo. Sužinoję reaguoja skirtingai: miestiečius domina, kokiu būdu naujasis titulas pagerins jų gyvenimą, šalies piliečius – dėl kokių renginių bus verta ten nuvykti, užsieniečiai žemėlapyje ieško, kur Kaunas yra. Sužino, kad jis Lietuvoje. Super, sako, važiuosim Kryžių kalno pažiūrėti…Daugiau

Meilės gatvė

Rita Bany

Sovietiniai totalitarinio režimo laikai nugarmėjo praeitin, bet paliko įsiėdusių dėmių, senų žaizdų, nuoskaudų, gūdžių paslapčių, susiformavusių keistų dvigubo mąstymo įpročių: aš – tau, tu – man; valstybė ne mano; nepragyvenu, tad reikia vogti iš valstybės, nes ji vagia iš savo piliečių, juos engdama. Dirbusieji fabrikuose vogdavo išradingai ir sumaniai; moterys sugebėdavo užsimauti kelias pėdkelnes, o mėsos fabrikų darbininkai apsisukdavo aplink liemenį ar šlaunis mėsos „šliosus“ taip, kad praeidavo pro tikrintojus nepastebėti. Atsakymas būdavo paprastas: „Kai neturi, reikia „sukombinuoti“…Daugiau

Kornelijus Platelis | Eilėraščiai

meilės menas

I

Valstiečių vaikas, piemuo,
kasdien mačiau kaip kergiasi gyvulėliai
mūsų arkadijoje, o per mišias sekmadieniais
griežtas klebonas liepė marintis kūnus,
vyti šalin nuodėmingas mintis, kad meilė
gali būti susijusi su žmonių giminės pratęsimo
veiksmais, o ne skirta vien Dievui
ar nuasmenintam artimui. Džiaugsmas,
o kur, – galvojau, – džiaugsmas,
kurį turėtų teikti kiekvienas tikėjimas
(net griežtojo mūsų klebono)
kaip savo svarbiausią dovį?..
Tada pradėjau melstis, prašyti mergelių
kankinių iš klebono pamokslų, ypač šv. Cecilijos,
mane išmokyti meilės meno.
Galvojau – mūsų parapijiečiai,
svaidydamiesi riebiais juokeliais,
nutyli kažką svarbaus
(gal džiaugsmą, kurio suteikti galėtų meilė),
apsimeta vos ne arkadijos gyvulėliais.
Tačiau mergelės
mylėjo tik Jėzų ar bent jau angelus,
neleido žemiškiems vyrams, išskyrus budelius,
liesti savęs, bučiavosi su kalavijais
ir kirviais, maudėsi verdančiame aliejuje.
Tai man atrodė truputį keista:
už jų neįveikiamos dvasios šmėsčiojo
sunkiai nusakomas užribių kūniškumas
lyg džiaugsmo uolos, kyšančios
iš daugybės sapnų vandens,
kurių tik mažą dalelę kiekvienas galim pažinti.

Daugiau

Snaudulį išvaikanti poezija aštriais šermuonėlių dantukais

Justė Dobiliauskaitė

Nenoriu pabust
Iš sniego
Iš oro
Nenoriu pabust…

– bruzdesį Rašytojų klubo salėje pertraukia muzika ir Mindaugo Ancevičiaus balsas, erdvė su kiekvienu akordu pamažu kinta: prisipildo paslaptingų, tolimų pasaulių ir daiktų, muzikos garsai leidžiasi ant kiekvieno tartum lengvos žiemos snaigės ir nepastebimai išjungia kasdienį rutinos, skubėjimo ir darbų režimą. Taip prasideda poeto Rimvydo Stankevičiaus naujausios knygos „Šermuonėlių mantija“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017) pristatymas – vakaras-pokalbis, pripildytas poezijos, muzikos ir nuoširdumo.Daugiau

Neringa Abrutytė | Eilėraščiai

velykos, 2017

gyvi (pilki ir ilgi) kiškiai
laksto po platų lauką
šuva laimingai uostinėja ir iš žolės išgriebia kaulą
gal kiškio? stirniuko? gal anties?
atiduok sakau – bėgioja iš paskos – man!
laimikį įsikandęs

pirmąsyk viešpatie velykos be auksinių šokoladinių tuščiavidurių kiškių
(tokius dievina mano dukra)
pirmąsyk viešpatie platus žaliuojantis laukas ir miškas, miškas, miškas
(visokia gyvastis jaunuolyne – visokia augmenija)

išviriau svajonėse ją visą bet nė vieno nedažiau – kiaušinio
reikia balto (ir tikro) kuris tik per velykas atgyja
arba rudo kaip svogūno laiškai
velykos ištiks (ištiško)
ir mūsų šuo nemoka vytis kiškio
tik prašinėt ir bėgiot po lauką
o bijo – į mišką, į mišką
tik laksto ir neatiduoda kaulo (kiškio?)

Daugiau

Ačiū, kad neskaitote

SANDRA BERNOTAITĖ

Dubravka Ugrešić „Thank You For Not Reading“, Dalkey Archive Press, 2003.

Ar įmanoma lietuvių autoriui būti skaitomam ne Lietuvoje, ne tautiečių emigrantų? Neseniai, galvodama apie kai kuriuos reiškinius mūsų valstybėje, o ir gavusi priekaištų už jos lyginimą su kita, labai skirtinga dydžiu, geografine padėtimi, ekonomine sėkme Australija, supratau, kad gretinti save reiktų ne su gigantais, o su tokiais pat mažiukais, kaip ir mes.Daugiau

Ilzė Butkutė | Eilėraščiai

paskutinė balandžio diena

Prie upės nugaros be garso glaudžias
varinis gėlo ryto debesis.
Ir jam pavydi baikščios girių dvasios.

Jos klaidžioja tankmėj – mažytės, graudžios,
plačiai atmerkusios žalias akis,
žvilgsniu šešėly brauko vėsią rasą

nuo atsargių šakų. Kai nieks nemato,
viena iš lėto liečias prie kitos,
atgniaužia sprogstančius lapus, kutenas.

Jos primena, kaip prasidėjom patys –
kai klausėmės griaustinio ir tylos,
žiedais nuklojusios pasaulį seną,

jos primena man visa, ko nedrįsom –
net likę vienu du sterblėj liūties,
mes buvom du seni pavargę medžiai,

kurie turės išgerti naktį visą,
kurie pavasarį išgert turės,
ir visą aukštą dangų – – pradžiai.Daugiau

Lietuviškas žvirblis, kinų drakonas

Vidas Poškus

Kalbėti apie kinų dailę Lietuvoje, ar juo labiau – lietuvių ir kinų meno santykį, yra truputėlį keista. Gal ir ne truputėlį, gal ir ne keista. Net ne paradoksalu. Tiesiai šviesiai galima rėžti – tokio dalyko tiesiog nėra. Neegzistuoja. Taip – vienas kitas lietuvių menininkas užsuka į Padangių valstybę, kažkas iš šios šalies atstovų apsilanko pas mus. Tradiciją ar jos siekiamybę galima atsekti nuo Šilko kelio ir Čingischano laikų. Kas žino, gal koks pasaulio užkariautoją lydėjęs kinas (gal net porceliano meistras!?) XIII amžiuje priartėjo prie mūsų tuo metu tik tveriamos valstybės sienų ir matė kraštą, kurį transkribavo savo kalba: „Lìtáowăn“. Galop, banalu net priminti, kad Senajame Daugėliškyje gimęs ir augęs Andrius Rudamina Dusetiškis misionieriavo, mirė ir buvo palaidotas Fudžou mieste 1631 metų rugsėjo 5 dieną… Galima surasti ne vieną precedentą ir detalę, pasakojančią apie kultūrinius kinų ir lietuvių santykius. Jau beveik padavimų sferai priklauso pasakojimas apie tai, kaip sovietiniais laikais į Vilnių buvo atvežta kinų taikomojo meno paroda ir žmonės dėl jos eilėse budėjo net naktį… Šiandien ne vienas, išvažiavęs pasidairyti po pasaulį, ne kartą pamato kokį nors Ai Weiwei kūrinį (o menais nesidomintys sportininkai Pekine olimpinių žaidynių metu galėjo net ir pabūti jo sukurtame stadione. Nesvarbu, kad pats menininkas šio 2008 metų kūrinio vėliau išsižadėjo)… Galop, kalbant konkrečiai, mūsų dienomis pakankamai artimus santykius su kinais yra užmezgę kad ir lietuvių keramikai. Štai „Kvadrato“ galerijos Vilniuje ir Keramikos kūrybinio centro Dailės akademijoje įkūrėjo Tomo J. Daunoros iniciatyva ne kartą Lietuvoje lankėsi Jingdezhen Sanbao keramikos instituto vadovas profesorius Jacksonas Li arba Chen Xingxingas, dirbantis Pekino ir Jingdezheno meno institutuose (2014 metais „Akademijos“ galerijoje Vilniuje veikė Baltijos šalių ir Kinijos inicijuoto bendro projekto „Meno gairės. Kinija – Baltijos šalys“ paroda). Daugiau

Rūstytė

Ingrida Ragelskienė

„Rūstytė“ – pirmasis autorės bandymas sukurti toksišką pjesę. Ją rašydama Ingrida Ragelskienė visus metus domėjosi tik dabartimi. „Manau, apnuodytoje, žlungančioje šiuolaikybėje išgyventi gali tik visišką sąžinės restartą atlikę žmonės. Mūsų amžininkai kitaip mąsto, kitaip kvėpuoja, kenčia ypatingiau, aštriau, išgyvena toksiškus santykius, bando išmokyti naujų išgyvenimo formų post apokaliptiniame pasaulyje savo palikuonis“, – pasakoja ji.Daugiau

Kas bijo Arno Mikalkėno, arba kelionė į savo muziką

Julijus Grickevičius

„Who’s Afraid of Virginia Woolf?“ yra Edwardo Albee’io pjesė. Jos pavadinimą pakoregavo rusų džiazo kritikas Efimas Barbanas, Virginią Woolf pakeitęs kompozitoriaus ir instrumentalisto Anthony’o Braxtono pavarde, ir taip tapęs Ganelino trio kūrinio „Who’s Afraid of Anthony Braxton“ krikštatėviu. Šiandien šio šmaikštaus pavadinimo estafetę perduodame kitam improvizatoriui – Arnui Mikalkėnui.Daugiau

Nuogiausias kino poetas ir vairuotojų poezija

Stasys Baltakis

Nors kažkada rašiau vienam portalui, o iš jo perimtus tekstus publikavo ir kitas, bet taip ir neįvykdžiau pažado – nepabaigiau pradėto ciklo apie Amerikos nepriklausomą kiną. Jau nuo 1997 metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje skaitau paskaitas, bet aptarinėti filmus su studentais, klausytis jų, išprovokuoti kalbėti yra visai kas kita, negu suguldyti kartais visai padrikas mintis į sakinius. Prisipažinsiu, rašyti yra sunku. Kartais – vien kančia ir prarastas laikas, daug laiko. Paprasčiau gaminti – ar tai būtų vakarienė, uogienė, obuolių sūris ar vynas, paprasčiau organizuoti kino peržiūras ar plauti indus. Vienas daug ir gerai rašantis draugas kartą pasakė, kad ir jam sunku tekste dėstyti mintis, bet jis prisiverčia, spaudžia save, treniruojasi ir kaskart sekasi vis geriau ir lengviau. Tikriausiai formulė visur ta pati – darai ir tobulėji.Daugiau

Simona Minns

Milda Liepaitė

Simona Minns – JAV gyvenanti džiazo dainininkė, aranžuotoja, kompozitorė, prodiuserė ir pedagogė. Nuo mažens kūrybinga mergina rašė poeziją, mėgavosi knygomis, grojo kanklėmis… Jos vaikystė prabėgo Kunigiškių kaime, Jonavoje, Ignalinoje. Džiazas į Simonos gyvenimą atėjo ne iš karto. Augdama mažame Ignalinos miestelyje ji retai girdėdavo įvairesnės muzikos – kitokios, nei klasikiniai rečitaliai muzikos mokykloje, kaimo kapelos arba svirduliuojantys pop muzikantai, dainuojantys miesto estradoje. Periferijos atskirtis išties buvo nemaža ir, deja, daranti didelę įtaką gyventojų kultūriniam lavinimuisi. Realybė, kurią šiandien, vos po dvylikos metų, jau sunku įsivaizduoti. Tačiau šešiolikmetei Simonai į rankas pateko Billie Holiday kompaktinė plokštelė, aukštyn kojomis apvertusi visą muzikinį merginos pasaulį. Taip prasidėjo tolimesnis domėjimasis džiazu, jo istorija. Atsivėrė visiškai naujas, iš pradžių – bauginantis, tačiau ilgainiui savu ir jaukiu tapęs pasaulis, kuriame – naujos taisyklės, nauji žmonės, naujas skambesys.Daugiau

Kretos durys

DALIUS REGELSKIS

Architektas ir menininkas Dalius Regelskis, kaip pats mėgsta prisistatyti, gimęs ir užaugęs Vilniuje, Architektų gatvėje, daugiau nei dvidešimt metų projektuoja privačius interjerus ir piešia miestų architektūrą, taip pat jis – ilgametis Vilniaus dailės akademijos lektorius, dėstantis Architektūros ir Interjero dizaino katedrose. Nuo vaikystės žavisi Vilniaus senamiesčiu, turi išsaugojęs bene pirmąjį savo grafikos darbą – medžio raižinį, kuriame tuometinį Pilies skersgatvį išraižė būdamas keturiolikos metų. Mokyklos laikais, kai „bromų“ vartai dar nebuvo rakinami, vaikinas išlandžiojo kiekvieną kiemą, žinojo aibes trumpesnių praėjimų (kaip pats sako – „shortcut’ų“), ir galėjo kirsti senamiestį skersai išilgai, neidamas pagrindinėmis gatvėmis. Grafikos meno mokėsi taip vadinamame „Konarskyne“, dabartinėje Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kurioje dėstė pats Petras Repšys. Baigęs mokyklą, D. Regelskis įstojo į Vilniaus dailės akademiją, pasirinkdamas – priešingai, nei tikėjosi tėvai – architektūros, o ne grafikos specialybę, ir persikraustė gyventi į Vilniaus senamiestį.

Daugiau

Gintarė Masteikaitė: Aibė kepurių ir peržengtos galimybių ribos

Eglė Petreikienė

Prisimenu pirmąjį kartą, prieš vienuolika metų, kai pamačiau Gintarę – smulkutę ryžtingą merginą didelėmis mąsliomis akimis, ką tik inauguruotą Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos studijų absolventę, atėjusią į „Auros“ šokio teatrą darbo pokalbiui. Stebėdama ją iš šono tuomet pagalvojau: oho, kiek energijos, užsidegimo, optimizmo, tikėjimo žmonėmis ir pasitikėjimo savimi – ji turi parako. Tokios asmenybės gali kalnus nuversti, ir, turėdamos pakankamai vidinės jėgos bei užsispyrimo, pajėgia gerokai į priekį stumtelėti kultūros traukinį, dažnai užstringantį ant aprūdijusių institucinių bėgių. Pirmas įspūdis neapgavo.Daugiau

Stiprūs Dviese

Milda Liepaitė

Jei interneto platybėse imtumėte ieškoti menininko Virgio Rusecko biografijos ar kokių įdomesnių jo pasisakymų, straipsnių apie jį – bemaž nieko nerastumėte. Gal tik tiek, kad gimė 1963 m. Jonavoje, mokėsi Kauno meno mokykloje, kurį laiką gyveno Kaune, yra surengęs kelias personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dabar gyvena vienkiemyje. Kodėl šykštu informacijos? Nes žmogus tiesiog gyvena savo gyvenimą, neslėpkime – tylenis, intravertas, mėgstantis kamerinę aplinką. Niekada neieškojo „naudingos“ kompanijos, „nesitūsino“ su „reikalingais“ žmonėmis, nors jo tapyba labai palankiai vertinama ir meno žinovų, ir kolegų, ji patraukli įvairių skonių meno vartotojams. Kažkada vienas kolekcionierius net tūptelėjo Virgio parodoje, nustebęs, kad iki šiol tokio dailininko nežinojo.Daugiau

Šiluma

Edvinas Valikonis

ji buvo šiluma. tokia kone radioaktyvi, aštri šiluma – mano Geigeris prie jos būnant tikrai traškėjo. tokia kepinanti šiluma, kaitra, juntama, kai nudegama per lėtai nerangiais pirštais mėginant užgesinti žvakę. šiluma, kuri su laiku pradeda svilinti, tačiau be jos netrukus pajauti, kaip šalta; be kurios pajauti basomis vaikštąs per Sibiro įšalą, iš tikrųjų, pirmą sykį iš tikrųjų pajauti, kaip šaltis gali gelti.

Daugiau

Būsi Kaune – užsuk!

Ignas Šalnaitis

„Būsi Kaune – užsuk“, – šypteli bičiulis, gyvenantis Vilijampolės mikrorajone. Išeidamas iš jo buto susimąstau, kad pritaikysiu šią frazę tiems, kurie iš centrinės miesto dalies kraustosi į vadinamuosius miegamuosius rajonus ar naujai besiformuojančias gyvenvietes. Beje, aš pats irgi gyvenu Vilijampolėje, tad užuomina apie buvimą Kaune ne tik ironiška, bet kartu kelianti daug įdomių minčių, ypač festivalio „Dizaino savaitė“ metu. Antrus metus iš eilės kauniečiai ir miesto svečiai mielai užsuka į buvusius „Pieno centro“ rūmus, o šeštus metus Kaune skaičiuojantis festivalis yra pavyzdys, kaip keičiasi skoniai, kartos ir netgi – kaip migruoja žmonės.Daugiau