Dūzgenimas ir laimė

Ar būta laikų, kada žmogaus gyvenime nevyko nieko globalaus? Karai, vergovė, krizės, maištai, badas, pandemijos, sukilimai, sausros, šalčiai, tremtys, okupacijos, priespauda, tautų naikinimai, eksperimentiniai ginklai… Retas istorinis tarpsnis buvo ramesnis, jokių permainų, kaip nelaimės ženklo, neatnešantis. Žmogaus visada tyko grėsmė. Gamtos stichijų siautimas, nusikaltėlių išdaigos, psichiškai nesveikų asmenų išpuoliai, virusų ir bakterijų siurprizai, priklausomybių pink­lės, nepagydomų ligų atakos, avarijų naikintuvai bei kitokie incidentai – kasdienybė. Tik pateptieji nieko baisaus nepatiria, tik gimę su laimės marškinėliais lyg lokiai pražiovauja žiemą, o pavasarį ramiai dūzgena be jokios skubos, be jokių įtampų, kaip galėdami labiau atsiriboję nuo didžiulio zvimbiančio veikliosios visuomenės kūno tarsi širšių lizdo, kuriame negalėtum išlikti neutralus.

SKAITYTI DAUGIAU

Laima Kreivytė: „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“

Laimą Kreivytę pažįstu daugybę metų – esame beveik bendraamžės, mūsų kreivės susiliečia literatūros debesyne, dažniausiai kokiuose poezijos festivaliuose. Tik jos šaknis tvirtai įsikibusi Vilniaus, o manoji – Kauno. Lygiai prieš metus Kauno meno leidinių mugėje pristatėme naujausią poetės knygą „Artumo aritmetika“ – vos antrąją, bet ryškią, autentišką, santūriai atvirą, skaudžią ir ironišką, tvirtai suręstą. Todėl Lietuvos rašytojų sąjungoje niekam nekilo abejonių dėl Laimos narystės joje. Nors L. Kreivytė yra menotyrininkė ir didžioji jos gyvenimo dalis sukasi akademinėje erdvėje, tarp menininkų, parodose, performansuose bei švietėjiškoje veikloje, ji tikrai gali didžiuotis kalbos pojūčio dovana.SKAITYTI DAUGIAU

COVID-19 ir vaizduotės krizė

Ahronas Friedbergas, vienoje didžiausių Niujorko ligoninių – „The Mount Sinai Hospital“ – dirbantis psichiatras, savo tinklaraštyje pasakoja šių metų rudenį ėmęs sulaukti netikėtų pacientų – rašytojų fantastų, besiskundžiančių, jog nebeįstengia įsivaizduoti ateities. Iki pandemijos jie galėjo be jokių keblumų rašyti apie bet ką – erdvėlaikio kirmgraužas, paralelines visatas ar nardymą po juodąsias skyles, tačiau šių metų patirtys ateitį padarė neįžvelgiamą, ir kūrėjai atsidūrė keblioje padėtyje be savo pagrindinio darbo įrankio – vaizduotės.SKAITYTI DAUGIAU

Trumpa teorinė kelionė į pragarą

Egzistuoja daugybė pragaro apibūdinimų, tačiau nė vienas jų netenkina. Nesigilinant į detales, juos visus galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirma – pragaras, kur labai liūdna ir niūru, o gyventojai nuolankiausiai gailisi to, ką pridarė būdami gyvųjų pasaulyje. Tai melancholiko pragaras. Antroje kategorijoje pragaras, kuriame nusidėjėliai, keistu būdu atgavę gyvą, tai yra jaučiantį skausmą, kūną, patiria nesuskaičiuojamus žiauriausius kankinimus. Jie marinami badu, sušaldomi, panardinami į ledinį ar verdantį vandenį (bei kitokius skysčius), pjaustomi, kapojami, nulupami, luošinami, kepami, deginami ir pan. Tai sadisto pragaras. Trečiosios kategorijos, kurią pirmasis pasiūlė Emanuelis Swedenborgas, pragaras lyg ir niekuo nesiskiria nuo gyvenimo; po mirties nusidėjėliai nesupranta, kad jie mirė, ir tęsia tai, ką darė anksčiau: girtuokliai – geria, paleistuviai – paleistuvauja, žudikai – žudo, vagys – vagia ir t. t. Stebėtojui iš išorės, – jei jis sumanytų, sekdamas mūsų skandinavu, aplankyti tokį pragarą, – iš karto taptų aišku, kur atsidūrė: nors čia viskas atkartoja gyvenimą, bet veikiau yra parodija, farsas, apgailėtina dekadentinė kopija. Egzistavimas niekada nesibaigiančiame nuosmukyje. Iš nusidėjėlių sklinda smarvė, jie apsirengę skarmalais, kūnus dengia opos, jų namai – griuvėsiai. Bet jie patys to nemato ir nesupranta. Išeitų, kad pragarą pragaru gali pavadinti tik pašaliniai žmonės; būtent jie pateikia apibrėžimą, pomirtinį nusidėjėlių gyvenimą paversdami tikru pragaru – tai suvokimo pragaras, kai supranti, kad esi pragare. Jeanas-Paulis Sartre’as, iškėlęs mintį, kad „pragaras – tai kiti“, tokio posūkio aiškiai nenumatė, tačiau, pats to nenorėdamas, pataikė į dešimtuką. Šiame samprotavimo etape sutikime: pragaras – tai kiti.SKAITYTI DAUGIAU

PAULIUS LANTUCHAS: „MENAS AUKŠČIAU UŽ AUKSĄ“

Paulius Lantuchas – garbus, nagingas, visame pasaulyje pripažintas, tačiau nedaug aprašytas menininkas, prieš keturis dešimtmečius emigravęs iš Lietuvos. Artimesnė mudviejų pažintis prasidėjo sutikus jo jaunystės draugą, grafiką Edmundą Saladžių. Edmundas atvyko nešinas dideliu archyviniu aplanku, kuriame – puikios P. Lantucho graviruotų šautuvų nuotraukos, katalogas ir seno interviu iškarpos. Abu menininkai kitados studijavo Vilniuje, Dailės institute, troško pažinti Renesanso pasaulį (kuriame kūrėjas – gerbtina asmenybė, o jų darbais gėrimasi iki šiol), žavėjosi riteryste ir senųjų epochų ginklais. Pasidalinęs įžvalgomis ir prisiminimais, E. Saladžius palinkėjo sėkmės, o aš nėriau ieškoti spalvingos indėnų vasaros ir dar neatskleistų P. Lantucho kūrybos slėpinių…SKAITYTI DAUGIAU

Nariuotakojai mokosi meilės

Šįsyk Kristis vos spėjo. Niekad nemėgo vėluoti, bet šįvakar troleibuso vairuotoja netikėtai stotelėje išlipo kartu su keleiviais ir, kažkam paskambinusi, ėmė verkti. Kaire ranka remdamasi į strypą, ant kurio kabėjo troleibusų tvarkaraščiai, o dešiniąja laikydama telefoną, karštligiškai bėrė žodžius. Niekas iš troleibuso keleivių jos neragino. Sustingę kaip bažnytinės skulptūros, vyrai ir moterys pro langus sekė veiksmo eigą, tikėdamiesi, kad artėja finalas.SKAITYTI DAUGIAU

Grojantis ir žaidžiantis Leonidas Šinkarenka

Bičiuliai ir artimieji į jį kreipiasi, tardami Leo arba Lionia. Jei iš savo gyvenimo moters lūpų išgirsta ne mažybinę vardo versiją, žino, kad pateko nemalonėn… Tai atvirai, šiltai bendraujantis, tačiau tvarką ir punktualumą vertinantis perfekcionistas. Bene žymiausias Lietuvos džiazo bosistas, kompozitorius, grupių lyderis, festivalio „Nida Jazz Maratonas“ sumanytojas bei rengėjas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, Neringos miesto Garbės pilietis. Aistringas tenisininkas. Leonidas Šinkarenka.SKAITYTI DAUGIAU

Dešimto dešimtmečio Kauno (ir) šokio AURA

Birutė Letukaitė – viena žinomiausių šiuolaikinio šokio asmenybių Lietuvoje. Ir neabejotinai – viena ilgiausiai savo veiklą tęsiančių šio lauko atstovių. Jos iki šiol vadovaujamas Kauno šokio teatras „Aura“ greitai minės veiklos keturiasdešimtmetį (susibūręs 1980-aisiais, pirmą viešą koncertą surengė 1982-aisiais), o nuo 1989-ųjų vykstantis Tarptautinis moderniojo šokio festivalis, 2011-aisiais perkrikštytas į Tarptautinį šokio festivalį AURA, šįmet surengtas jubiliejinį – trisdešimtąjį – kartą. Mainantis šokėjams, vadybininkams, rėmėjams, tarptautiniams partneriams, vienintelė Letukaitė yra tai, kas nesikeičia.SKAITYTI DAUGIAU

Palankios sąlygos rūdyti. Palankios sąlygos gyventi

Teležinelės, parašytos ir išsiųstos bičiulėms ir bičiuliams kada tik užsigeidus, absoliučiai be privalomų progų

Paukščiai ir žvėrys, medžiai ir gėlės, spalvos ir kvapai, vandenys ir dangūs, užrašyta ir nutylėta, sapnuota ir tikėta, šauktukai ir daugtaškiai, žiovavimai ir apsivertimai ant kito šono, apsiverkimai, mirktelėjimai ir glustelėjimai, pirštų galiukai ir nosių galiukai, eilėraščio gabaliukas ir torto gabaliukas, vynuoginė sraigė ir tau siunčiamas mano širdies mėnuo.SKAITYTI DAUGIAU

Editai Voverytei likimas šypsosi ir skauda fotografijų pavidalais

Kitais metais Edita Voverytė minės ketvirtą apvalią savo gyvenimo sukaktį. Lygiai pusę jo, nuo 2000-ųjų, ji yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Prieš 12 metų pasirinko emigrantės dalią. Dabar gyvena, dirba ir kuria Liverpulyje, bet sparnų nenuleido. Ją dažnai galima sutikti gimtajame Panevėžyje. Pastarąjį kartą, rugsėjo mėnesį, „Galerijoje XX“ buvo surengta E. Voverytės personalinė paroda „Autoportretai: sekretai“. Nuo jos ir atsispyrėme pokalbiui apie klajūnės menininkės gyvenimą ir kūrybą.SKAITYTI DAUGIAU