fbpx

Dūzgenimas ir laimė

Erika Drungytė

Ar būta laikų, kada žmogaus gyvenime nevyko nieko globalaus? Karai, vergovė, krizės, maištai, badas, pandemijos, sukilimai, sausros, šalčiai, tremtys, okupacijos, priespauda, tautų naikinimai, eksperimentiniai ginklai… Retas istorinis tarpsnis buvo ramesnis, jokių permainų, kaip nelaimės ženklo, neatnešantis. Žmogaus visada tyko grėsmė. Gamtos stichijų siautimas, nusikaltėlių išdaigos, psichiškai nesveikų asmenų išpuoliai, virusų ir bakterijų siurprizai, priklausomybių pink­lės, nepagydomų ligų atakos, avarijų naikintuvai bei kitokie incidentai – kasdienybė. Tik pateptieji nieko baisaus nepatiria, tik gimę su laimės marškinėliais lyg lokiai pražiovauja žiemą, o pavasarį ramiai dūzgena be jokios skubos, be jokių įtampų, kaip galėdami labiau atsiriboję nuo didžiulio zvimbiančio veikliosios visuomenės kūno tarsi širšių lizdo, kuriame negalėtum išlikti neutralus.

Daugiau

Laima Kreivytė: „Laimingiausia esu, kai žaidžiu“

Kalbino Erika Drungytė

Laimą Kreivytę pažįstu daugybę metų – esame beveik bendraamžės, mūsų kreivės susiliečia literatūros debesyne, dažniausiai kokiuose poezijos festivaliuose. Tik jos šaknis tvirtai įsikibusi Vilniaus, o manoji – Kauno. Lygiai prieš metus Kauno meno leidinių mugėje pristatėme naujausią poetės knygą „Artumo aritmetika“ – vos antrąją, bet ryškią, autentišką, santūriai atvirą, skaudžią ir ironišką, tvirtai suręstą. Todėl Lietuvos rašytojų sąjungoje niekam nekilo abejonių dėl Laimos narystės joje. Nors L. Kreivytė yra menotyrininkė ir didžioji jos gyvenimo dalis sukasi akademinėje erdvėje, tarp menininkų, parodose, performansuose bei švietėjiškoje veikloje, ji tikrai gali didžiuotis kalbos pojūčio dovana.Daugiau

COVID-19 ir vaizduotės krizė

Saulius Keturakis

Ahronas Friedbergas, vienoje didžiausių Niujorko ligoninių – „The Mount Sinai Hospital“ – dirbantis psichiatras, savo tinklaraštyje pasakoja šių metų rudenį ėmęs sulaukti netikėtų pacientų – rašytojų fantastų, besiskundžiančių, jog nebeįstengia įsivaizduoti ateities. Iki pandemijos jie galėjo be jokių keblumų rašyti apie bet ką – erdvėlaikio kirmgraužas, paralelines visatas ar nardymą po juodąsias skyles, tačiau šių metų patirtys ateitį padarė neįžvelgiamą, ir kūrėjai atsidūrė keblioje padėtyje be savo pagrindinio darbo įrankio – vaizduotės.Daugiau

Trumpa teorinė kelionė į pragarą

Kirill Kobrin

Egzistuoja daugybė pragaro apibūdinimų, tačiau nė vienas jų netenkina. Nesigilinant į detales, juos visus galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirma – pragaras, kur labai liūdna ir niūru, o gyventojai nuolankiausiai gailisi to, ką pridarė būdami gyvųjų pasaulyje. Tai melancholiko pragaras. Antroje kategorijoje pragaras, kuriame nusidėjėliai, keistu būdu atgavę gyvą, tai yra jaučiantį skausmą, kūną, patiria nesuskaičiuojamus žiauriausius kankinimus. Jie marinami badu, sušaldomi, panardinami į ledinį ar verdantį vandenį (bei kitokius skysčius), pjaustomi, kapojami, nulupami, luošinami, kepami, deginami ir pan. Tai sadisto pragaras. Trečiosios kategorijos, kurią pirmasis pasiūlė Emanuelis Swedenborgas, pragaras lyg ir niekuo nesiskiria nuo gyvenimo; po mirties nusidėjėliai nesupranta, kad jie mirė, ir tęsia tai, ką darė anksčiau: girtuokliai – geria, paleistuviai – paleistuvauja, žudikai – žudo, vagys – vagia ir t. t. Stebėtojui iš išorės, – jei jis sumanytų, sekdamas mūsų skandinavu, aplankyti tokį pragarą, – iš karto taptų aišku, kur atsidūrė: nors čia viskas atkartoja gyvenimą, bet veikiau yra parodija, farsas, apgailėtina dekadentinė kopija. Egzistavimas niekada nesibaigiančiame nuosmukyje. Iš nusidėjėlių sklinda smarvė, jie apsirengę skarmalais, kūnus dengia opos, jų namai – griuvėsiai. Bet jie patys to nemato ir nesupranta. Išeitų, kad pragarą pragaru gali pavadinti tik pašaliniai žmonės; būtent jie pateikia apibrėžimą, pomirtinį nusidėjėlių gyvenimą paversdami tikru pragaru – tai suvokimo pragaras, kai supranti, kad esi pragare. Jeanas-Paulis Sartre’as, iškėlęs mintį, kad „pragaras – tai kiti“, tokio posūkio aiškiai nenumatė, tačiau, pats to nenorėdamas, pataikė į dešimtuką. Šiame samprotavimo etape sutikime: pragaras – tai kiti.Daugiau

PAULIUS LANTUCHAS: „MENAS AUKŠČIAU UŽ AUKSĄ“

Gintarė Žaltauskaitė

Paulius Lantuchas – garbus, nagingas, visame pasaulyje pripažintas, tačiau nedaug aprašytas menininkas, prieš keturis dešimtmečius emigravęs iš Lietuvos. Artimesnė mudviejų pažintis prasidėjo sutikus jo jaunystės draugą, grafiką Edmundą Saladžių. Edmundas atvyko nešinas dideliu archyviniu aplanku, kuriame – puikios P. Lantucho graviruotų šautuvų nuotraukos, katalogas ir seno interviu iškarpos. Abu menininkai kitados studijavo Vilniuje, Dailės institute, troško pažinti Renesanso pasaulį (kuriame kūrėjas – gerbtina asmenybė, o jų darbais gėrimasi iki šiol), žavėjosi riteryste ir senųjų epochų ginklais. Pasidalinęs įžvalgomis ir prisiminimais, E. Saladžius palinkėjo sėkmės, o aš nėriau ieškoti spalvingos indėnų vasaros ir dar neatskleistų P. Lantucho kūrybos slėpinių…Daugiau

Nariuotakojai mokosi meilės

Julius Keleras

Šįsyk Kristis vos spėjo. Niekad nemėgo vėluoti, bet šįvakar troleibuso vairuotoja netikėtai stotelėje išlipo kartu su keleiviais ir, kažkam paskambinusi, ėmė verkti. Kaire ranka remdamasi į strypą, ant kurio kabėjo troleibusų tvarkaraščiai, o dešiniąja laikydama telefoną, karštligiškai bėrė žodžius. Niekas iš troleibuso keleivių jos neragino. Sustingę kaip bažnytinės skulptūros, vyrai ir moterys pro langus sekė veiksmo eigą, tikėdamiesi, kad artėja finalas.Daugiau

Grojantis ir žaidžiantis Leonidas Šinkarenka

Kalbino Alfredas Kukaitis

Bičiuliai ir artimieji į jį kreipiasi, tardami Leo arba Lionia. Jei iš savo gyvenimo moters lūpų išgirsta ne mažybinę vardo versiją, žino, kad pateko nemalonėn… Tai atvirai, šiltai bendraujantis, tačiau tvarką ir punktualumą vertinantis perfekcionistas. Bene žymiausias Lietuvos džiazo bosistas, kompozitorius, grupių lyderis, festivalio „Nida Jazz Maratonas“ sumanytojas bei rengėjas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, Neringos miesto Garbės pilietis. Aistringas tenisininkas. Leonidas Šinkarenka.Daugiau

Dešimto dešimtmečio Kauno (ir) šokio AURA

Aušra Kaminskaitė

Birutė Letukaitė – viena žinomiausių šiuolaikinio šokio asmenybių Lietuvoje. Ir neabejotinai – viena ilgiausiai savo veiklą tęsiančių šio lauko atstovių. Jos iki šiol vadovaujamas Kauno šokio teatras „Aura“ greitai minės veiklos keturiasdešimtmetį (susibūręs 1980-aisiais, pirmą viešą koncertą surengė 1982-aisiais), o nuo 1989-ųjų vykstantis Tarptautinis moderniojo šokio festivalis, 2011-aisiais perkrikštytas į Tarptautinį šokio festivalį AURA, šįmet surengtas jubiliejinį – trisdešimtąjį – kartą. Mainantis šokėjams, vadybininkams, rėmėjams, tarptautiniams partneriams, vienintelė Letukaitė yra tai, kas nesikeičia.Daugiau

Palankios sąlygos rūdyti. Palankios sąlygos gyventi

Ričardas Šileika

Teležinelės, parašytos ir išsiųstos bičiulėms ir bičiuliams kada tik užsigeidus, absoliučiai be privalomų progų

Paukščiai ir žvėrys, medžiai ir gėlės, spalvos ir kvapai, vandenys ir dangūs, užrašyta ir nutylėta, sapnuota ir tikėta, šauktukai ir daugtaškiai, žiovavimai ir apsivertimai ant kito šono, apsiverkimai, mirktelėjimai ir glustelėjimai, pirštų galiukai ir nosių galiukai, eilėraščio gabaliukas ir torto gabaliukas, vynuoginė sraigė ir tau siunčiamas mano širdies mėnuo.Daugiau

Editai Voverytei likimas šypsosi ir skauda fotografijų pavidalais

Kalbino Liuda Jonušienė

Kitais metais Edita Voverytė minės ketvirtą apvalią savo gyvenimo sukaktį. Lygiai pusę jo, nuo 2000-ųjų, ji yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Prieš 12 metų pasirinko emigrantės dalią. Dabar gyvena, dirba ir kuria Liverpulyje, bet sparnų nenuleido. Ją dažnai galima sutikti gimtajame Panevėžyje. Pastarąjį kartą, rugsėjo mėnesį, „Galerijoje XX“ buvo surengta E. Voverytės personalinė paroda „Autoportretai: sekretai“. Nuo jos ir atsispyrėme pokalbiui apie klajūnės menininkės gyvenimą ir kūrybą.Daugiau

Asmeninės digresijos

Stanisław Lem

(Iš Stanisławo Lemo pasisakymų)

(apie televiziją)

Turiu tik 25 satelitines programas. Lenkų televizijos nežiūriu, nes gydytojas man liepė tausoti sveikatą. Renkuosi anglų, vokiečių, prancūzų, daug rečiau – rusų televizijos programas. Yra kanalų, kuriais šį tą galima pamatyti. Tarp jų ir tie nekalti – CNN arba „Discovery“.
Visa kita – trūkumas elementaraus pojūčio, kurį Herbertas pavadino skoniu. Iš pradžių yra žinios, kuriose daugybę kartų rodomi kruvini, po kokių nors avarijų likę žmonių palaikai, o po to staiga atsiranda kerinti mergina, aplieja didesnę ekrano dalį kečupu ir sako, kad už jį nėra nieko geresnio. Daugiau

„KIAULĖS SAKMĖ“ – ŠEDEVRAS, NE VIENAM LEIDĘS DIDŽIUOTIS, KAD GIMĖ LIETUVIU

Mindaugas Klusas

1992 m. kompaktinės plokštelės „Kiaulės sak­mė“ sutiktuvės Jaunimo teatre priminė tikrą misteriją: į sceną įvažiavo keptas paršiukas su degančiomis žvakelėmis, vynas – lyg kraujas – samstytas iš akvariumo, aktoriai rodė pantomimą, grafikas Vytautas Jurkūnas paišė paveikslus. Vyko ir prabangūs šokiai. Prabangūs tuo, kad pirmą ir paskutinį kartą Lietuvoje aukščiausios prabos muzikantai vakarėlyje grojo šokių muzikos šlagerius. Kino operatorius Algimantas Mikutėnas užsidegęs, įkvėptas reginio tada sakė: „Tokie dalykai dedasi! Reikia varyti, dirbti, kurti!“Daugiau

Nuolat pradedančios dramaturgės užrašai

Silvija Butkutė

Kas yra teatras, savęs klausiu du kartus: sėdėdama priešais tuščią lapą, o paskui – priešais tuščią sceną. Tai gali būti aikštelė, kurioje jau sėdi žmogus. Jis tyli. Jis nežaidžia. Dar yra tuščias. Laukia, kol pasakysiu, koks tai bus žaidimas. Dramaturgija – natos, užduodančios žaidimo taisykles.

Pačiame rašymo procese, jei tai ekstatiškas rašymas, sąmonės ir pasąmonės dalykų konsteliacija pavyksta kaip vientisas darinys, ir tik vėliau galima jį tyrinėti, stebėtis, kiek daug sluoksnių šis apima, kiek daug taškelių susieja. Režisuojant savo pačios pjesę, lygiai taip pat įdomu ją dekonstruoti ir vėl sudėti, tarytum tai būtų kito žmogaus kūrinys, kurio meninė užduotis nėra visiškai aiški, jau nekalbant apie idėją, svarbiausią mintį, prasmę.Daugiau

Atvirkštinis Thomo Vinterbego būdas švęsti gyvenimą

Silvija Butkutė

Prisimenu, ką reiškia būti šešiolikos – grįžti namo ketvirtą ryto, uodžiant pavasario gėles, būti įsimylėjus ir apsvaigus nuo gėrimų. Tai visų džiaugsmų pradžia. Ir mes vis dar kažkodėl to trokštame.

Thomas Vinterbergas

Taip, Thomai, kiekvienas esame patyrę šį pakylėjantį jausmą, kai, brėkštant naujai dienai, besipinančiu baleto žingsneliu judant namų link, prisirpusias galvas lenkia vaivorai, palaikančiai akį merkia kelio ženklai, danguje sėkmę buria žvaigždės ir viskas, absoliučiai viskas atrodo įmanoma… „Dar po vieną“? Taip pavadintas naujausias tarptautinį pripažinimą pelniusio danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmas, jau spėjęs pavergti viso pasaulio ir Europos šalių kino festivalio „Scanorama“ žiūrovų dėmesį. Tai pasakojimas apie keturis rutinoje pasiklydusius vidutinės amžiaus krizės ištiktus vyrus, apie jų girtus nuotykius ir brangiai kainavusį eksperimentą, savotiškai sugrąžinusį apetitą gyvenimui.Daugiau

„KAUNO ŽYDAI“ – ŽVILGSNIS Į DAUGIATAUTĘ MIESTO ISTORIJĄ

Daiva Citvarienė

Jau visai netrukus pristatysime naują knygą – „Kauno žydai“. Jos idėja užsimezgė kaip viena pirmųjų „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ iniciatyvų. Sumanymas kilo iš poreikio atiduoti duoklę daugiatautei miesto istorijai, čia gyvenusiems kauniečiams ir sau. Sakau sau, nes be tų, kurie gyveno prieš mus, kūrė Kauną, ir mes būtume kitokie. Todėl tai bandymas pažinti ne tik savo miesto praeitį, tyrinėti jo DNR, bet kartu ir geriau pažinti save.Daugiau