fbpx

Minia ir žlugimas

Erika Drungytė

Senosios helenistinės kultūros perlas Aleksandrija buvo nuostabus miestas, įkurtas Aleksandro Makedoniečio bent trys šimtai metų iki Kristaus. Tai ne tik to meto milžiniškas uostas, į kurį jūreiviams kelią rodė vienas iš septynių pasaulio stebuklų – pusantro šimto metrų aukščio švyturys, bet ir kultūros bei mokslo centras su nesuvokiamo dydžio biblioteka ir muzeonu, kuriame būrėsi mokslininkai ir menininkai, veikė observatorija, botanikos ir zoologijos sodai. Šioje graikų sukurtoje oazėje prie Nilo upės ir Viduržemio jūros vyko be galo intensyvus gyvenimas, kurio šurmulyje maišėsi tautos bei kalbos, ir niekas nė nemanė įrodinėti, kad kažkuris dievas, požiūris ar prekė yra verti išskirtinio dėmesio, ypatingos vietos, neliečiamumo teisės. Tiesa, čia, Egipte, ištisą kvartalą saugiam gyvenimui gavo žydai, o Senasis Testamentas pirmiausiai buvo išverstas į graikų kalbą. Taip, Aleksandrijoje.Daugiau

Liutauras Degėsys: Suprask, kad supratęs galėtum suprasti kitaip

Kalbino Erika Drungytė

Senokai vienoje Vilniaus knygų mugės viešoje diskusijoje Valdemaras Kukulas pasakė maždaug tokius žodžius: „Kai buvau vaikas, Liutauras Degėsys man jau buvo klasikas.“ Tame judviejų pokalbyje pats atrodei gerokai jaunesnis už pašnekovą, todėl suglumusi ieškojau Tavo biografijos. Iš tiesų ir dabar esi vis dar jaunatviškas – amžinieji džinsai ir indėniškų karoliukų kaklo papuošalas, puikus humoro jausmas, gebėjimas bendrauti su jaunimu, apskritai šiuolaikiško žmogaus laikysena. Taigi – kada pradėjai rašyti ir kodėl kai kuriems literatūros liūtams atrodei esantis dinozauras?

Daugiau

Literatūra laikais, kai mirtis irgi dėvi kaukę

Saulius Keturakis

„Google Trends“ sistema, pagal paieškos užklausas tyrinėjanti vartotojų pomėgius, rodo, jog prasidėjus koronaviruso pandemijai susidomėjimas ligomis ir ypač epidemijomis išaugo 4900 %. Savo mastu įvykiai, susiję su COVID-19 virusu, yra lyginami su 9/11 tragedija JAV ar net Antruoju pasauliniu karu, todėl pats laikas pasižvalgyti, kaip į dabartinę situaciją sureagavo Vakarų rašytojai.Daugiau

Benediktas Januševičius | Poezija

iš nesvarbaus poeto gyvenimo

penkiolikos paskelbė pirmuosius tekstus rajono laikraštyje

penkiolikos nusprendė, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami

keli poetai gyrė jo kūrinius, užtikrino, kad laukia graži ateitis

metai šliaužia, vis greičiau, toji graži ateitis galbūt vis dar laukia, kur nors, už kampo

pirmąją eilėraščių knygą išleido devyniolikos

per priėmimą į rašytojų sąjungą žaibiškai nusitašė, nė nesužinojęs rezultatų

vėliau sakė: „laimė, kad mano gimtajame miestely kadaise neatsirado
narkotikų – būčiau pamėgęs!“

gyventi turi kur, dar anuomet gavo vieno kambario butą

tačiau tik skaitydamas jaučiasi namuose

mėgsta vaikščioti pėsčias

rašo knygų apžvalgas, recenzijas, redaguoja tekstus, skaito korektūrą, šį tą verčia…

rašo nenoromis, daug taiso, perrašinėja, žodžiu, vargsta, bet nepajėgia atsisakyti

pažada ką nors sukurpti kiekvienam, kas tik kreipiasi

kad pasakytų ką nors reikšminga, jam pakanka kelių žodžių

kalba ramiai, nesistengia įžeisti

nemėgsta namų ruošos

vengia rūšiuoti šiukšles, tačiau uoliai rūšiuoja tuščius butelius ir poeziją

jo bute mažai daiktų, didžiąją dalį erdvės užima knygos

daugiausia grožinė literatūra, keliolika žodynų, dar šis tas

tarpuvarčių girtuoklėliai dėbčioja įkandin: va, va, mes taip neprasipylėm; iki jo mums laaabai toli

nesvarbus poetas iki šiol mano, kad alkoholis ir kūryba – neatsiejami

mėgaudamasis porina apie negandas, ištikusias tuos, kurie laiku neišgėrė

kolegos palankiai atsiliepia apie jo kūrybą, bet knygų neperka ir, žinoma, neskaito

kartą su reikalais užsukęs į spaustuvę, makulatūros konteinery pastebėjo pažįstamų viršelių. įsižiūrėjęs suprato, kad ten jo knygos. konteineryje apsigyveno beveik visas rinktinės tiražas

leidėjas įsisavino paramą, bet neįstengė išsigabenti knygų

spaustuvininkai sutiko, kad nesvarbus poetas pasiimtų savo knygas. visus 432 egz. juk už jas sumokėta…

poetas prisiminė, jog į knygos pristatymą leidėjas atsinešė vos tris egzempliorius. visi trys buvo išplatinti. „o galėjome parduoti bent trylika!“ – burbtelėjo autorius

leidėjas teisinosi, atseit knygos užstrigo bankrutavusio platintojo sandėly ir dėl biurokratinės velniavos jų neįmanoma iškrapštyti

beje, knyga išleista jubiliejaus proga, į ją sudėti geriausi nesvarbaus poeto eilėraščiai

jis tvirtai įsitikinęs, kad rašytojai ir grafomanai – dvi skirtingos žmonių padermės.
grafomanų nekenčia iš visos širdies

pasak jo, gerą poeziją gali rašyti tik geri žmonės, o visokie mulkiai ir šunsnukiai
rašo tik š

mėgsta klausytis kitų poetų, skaitančių savo kūrybą, pats skaityti privengia

jam skaitant neretai nutinka kas nors nemalonaus. pasitaiko kandžių replikų, kas nors griebiasi už galvos ir šaukdamas sprunka iš salės. sykį klausytojui prireikė greitosios

dėl tokių incidentų nesvarbus poetas labai kremtasi

kai kada aplanko nematomi draugai. matomi draugai taip pat užsuka. ir vieni, ir kiti ilgėliau neužtrunka

gyvena aukštai, kartais pagalvoja, kad galėtų nesunkiai nusižudyti

savižudybę vertina kaip avarinį išėjimą – tam atvejui, jeigu gyvenimas pribaigtų
anksčiau nei degtinė

trisdešimt šešerių sužinojo, kad jo organizmas visiškai nusidėvėjęs

gydytojai pažadėjo, kad pratemps metus

gyvena

sykį prasitarė, kad neturi su kuo pasikalbėti. atseit visi tokie kvaili

palaikiau jį išpuikusiu

dabar matau, kad ir pats nelabai turiu su kuo šnektelt. visi tokie…

ogi štai ten… tolumoj… tursena nesvarbus poetas

gal tas pats. o gal kuris kitas
Daugiau

Šarūno Karaliaus garsai ir skoniai

Kalbino Alfredas Kukaitis

Šarūną Karalių pažįstu jau daugiau nei 20 metų. Kažkada tai buvo vienas populiariausių, paklausiausių didžėjų. Beje, ne vien Lietuvoje. Dabar jis darbuojasi visiškai kitoje srityje, tačiau ir čia jį lydi nekintanti tarptautinė sėkmė.

Koks buvo Tavo kelias į muziką? Ko klauseisi paauglystėje, kuo žavėjaisi?

Pirmas rimtas barkštelėjimas per galvoje esančią muzikinę dėžutę – kuomet gal kokių septynerių ar aštuonerių pas vyresnį kaimyną išgirdau grupę „Kraftwerk“. Iš kasetės, beje. Tik po kokių 15 metų sugrįžau prie šių elektroninės muzikos patriarchų.Daugiau

„Artists With Belarus“: Nemunu prieš srovę plukdom šiaudelį

Urtė Karalaitė

Bijau visokių formų agresijos – pakelto balso ar rankos, muštynių mieste ir vaikėzų apsistumdymų. Net filmus su tikrovišku smurtu man sunku žiūrėti („Rembo“ ir kiti panašūs nesiskaito). Žinoma, pastebėjusi tai, susimąsčiau, kodėl, nes tiesioginio smurto lyg ir nesu patyrusi. Netrukau visko suvesti į tuomet 4-metės Urtės patirtis 1991-ųjų sausio įvykių metu. Maža, bet ypač imliai pasaulį siurbianti galvelė tada viską, ką girdėjo ar matė per šnypščiantį „Tauro“ televizorių, saugojo atmintin. Turėjau ir aiškų planą – jei reikės bėgti, lėlės jau buvo paruoštos evakuacijai. Bėgti neteko, bet sapnuose ir reakcijose į agresija persunktus įvykius tos emocijos sugrįžta mano gyveniman iki dabar.Daugiau

Mirtis ir poezija

Julius Keleras

Kitados, kai man buvo keturiolika ir ūmai netekau tėvo, pamenu, vis eidavau naktį tikrinti miegančios mamos, ar ji dar kvėpuoja. Slinkdavau tyliai kaip driežas tamsoje, sustingęs iš siaubo, kad tik neprižadinčiau, nes po dviejų darbų vakare ji grįždavo kraupiai pavargusi. Dešimtmetis brolis, kurio irgi neteksiu po bemaž keturių dešimtmečių, miegodavo kone nekrutėdamas, ant tuo metu madingo ir nepatogaus (miegant išsivažinėdavo) „Jotulės“ kampo. Mažiesiems net ir kraupiausių revoliucijų, ryjančių savo vaikus, laikais visada gerai miegasi, jei jie neserga ar nesapnuoja košmarų.Daugiau

Intymus žodynas

Federico Fellini

(Ištraukos būsimos knygos)

AKYS

Vadinamoji vaizdų civilizacija – tikra pragaištis. Akys atakuojamos, tvirkinamos, kankinamos. Mums parodyta viskas, visa vaizduojamojo meno istorija, visi įmanomi vaizdai. Tas pragariškas srautas išsprogdino akis, jos nebepajėgia įžvelgti ir įvertinti kinematografininko siūlomo vaizdo. Šis prarado savo giliąją – magišką, sap­nišką, slėpiningąją – prasmę; nebeteko slapto žavesio, padėjusio palaikyti tą neregimą žmogaus ryšį su pasąmone, nepažįstama ir nepaaiškinama jo paties dalimi.Daugiau

Atsikratymo menas

Kirill Kobrin

Birželio pabaigoje, kai atrodė, kad drausmingiausiose Europos šalyse epidemija buvo jei ne visiškai įveikta, tai tikrai suvaldyta, Prahoje nuspręsta atšvęsti pergalę prieš koronavirusą. Ne visai aišku, kieno iniciatyva – vietos valdžios ar miestiečių, tačiau sumanymas smagus. Karolio tiltą, pagrindinę Prahos turizmo vietą, uždarė promenadai ir per visą ilgį sumeistravo stalą. Sako, didžiausią žemyne, bet kas gi patikrins? Į šventę pakvietė visus: ateik, atsinešk gėrimų ir maisto, sėskis, įsipilk, užkandžiauk, linksminkis – tostai, pokštai, muzika ir visa kita. Sako, atšventė galingai. Praėjus porai savaičių, Čekiją klastingai užliejo antroji banga; liepos pabaigoje ji jau smogė keliomis kryptimis, bet labiausiai Prahai. Aš visada viena akimi seku naujienas tuose kraštuose, – vis tik juose praleidau 12 savo gyvenimo metų (ir kokių!), – todėl daugiau ar mažiau žinau, kas ten vyksta. Naujasis protrūkis sostinėje prasidėjo nuo vieno vakarėlio naktiniame klube dalyvaujant būriui profesionalių futbolininkų. Pasitūsinę ir pasišokę, kitą dieną kai kurie pasklido švęsti kuklių šeimos švenčių – kas į miestą, kas tolėliau, na, ir užnešė užkratą. Ir t. t., vadovaujantis gerai žinoma praėjusių aštuonių mėnesių koronaviruso logika.Daugiau

Atominės sienos, PURVO besmegeniai ir kitos A. Serapino istorijos

Eglė Petreikienė

Jei gebėjimą stebėtis ir stebinti galėtume paversti valiuta, šiais laikais ji, ko gero, būtų vienintelė, už kurią galima įpirkti visuomenės dėmesį bemaž visose veiklos srityse, o ypač meno lauke. „Šis jaunas žmogus turi tokio turto su kaupu“, – pamaniau, pabaigusi nuotolinį interviu su menininku Augustu Serapinu. Pokalbio metu supratau padariusi didžiulę klaidą: nei kokybiškiausias internetinis vaizdas, nei garsas niekada neatstos gyvo susitikimo, pavyzdžiui, Augusto nuotekų vamzdyje, kur ant legendinio hamako suposi ne viena garsenybė. Apie jas bus šiek tiek vėliau, o dabar – jauno kūrėjo pelnytos sėkmės istorija, prasidėjusi vos tik jam baigus mokslus.Daugiau

Juk mes esame draugai

Lienite Medne-Spare

– Jūsų kalytė? – paklausė apvali blondinė, už trumpo pavadėlio vedžiojanti kernterjerą.
– Taip, – atsiliepė apysenis takso šeimininkas.
– Mano taip pat. – Blondinė čiupo po pažastimi savo šunį, kuris patylomis inkštė, iššiepęs smulkius dantukus. – Kad nesusipeštų!
– Manoji rami. Jau sena mano balandėlė, protinga. – Vyriškis su greta paklusniai tipenančiu taksu kirto saulės įkaitintą grindinį, ir blondinė padėjo kernterjerą atgal ant siauro perdžiūvusios žolės ruoželio.
– Iš jų galima sulaukti visko. – Evija pasitraukė truputį toliau nuo medinės tvorelės, kuri skyrė ryškiai žaliu audeklu dengtą kavinės terasą nuo lėto praeivių srauto.Daugiau

Eglė Budvytytė. Žmogaus kūnas ir sąmonė kūryboje

Kalbino Gintarė Žaltauskaitė

Interviu su Egle Budvytyte laukiau bene porą mėnesių ir tikėjausi jį būsiant virtualų (juk dabar viskas vyksta virtualiai, o menininkė dar ir gyvena Amsterdame!). Planavome, perkėlėme, planavome iš naujo, kol netikėtai vieną dieną pasimatėme puodeliui arbatos Kauno senamiestyje. Saulėta popietė ir nuoširdumo kupinas susitikimas nunešė į jaukų pašnekesį, pripildytą juoko miesto garsų fone.Daugiau

Nematyti

Tomoka Shibasaki

Dviaukščio daugiabučio antro aukšto dešiniausiojo buto gyventojui labiau už viską patikdavo miegoti. O kai nemiegodavo, laimingiausias jis būdavo tą akimirką, kai griuvęs į lovą jausdavo, kaip apima miegas ir gęsta sąmonė. Dvi jo netvarkingo kambario sienas dengė lubas siekiančios knygų lentynos, o jose – knygos, kurių jis lig šiol nė vienos nebuvo išmetęs ir kurių tik daugėjo. Gyventojui patiko istorijos, kurių veikėjams po daug metų trukusio miego ar slampinėjimo be darbo netikėtai pasisekė, ir tokias knygas jis laikė sudėjęs į vieną lentyną. Buvo ir tokių istorijų, kurių personažai prabudę sužinodavo, kad jie tapo stipriais milžinais, ir kaimo žmonės jiems dėkingi už nuveiktus darbus, arba kad joms prieš akis – princas, o visi jų priešininkai mirę. Jis netroško, kad jam pačiam kada nors taip nutiktų, bet pagalvojus, kad visur ir visada yra progų veiklai, nors ji ir nebūtų naudinga, jam palengvėdavo.Daugiau

Skraidantis Brandono Lagaerto kilimas: du choreografo pasauliai

Kalbino Silvija Butkutė

Mėlynoje šviesoje paskendusioje teatro scenoje, grojant melancholiškai elektroninei muzikai, grindimis keistai susilanksčiusios juda kostiumuotos figūros. Kaip baltos orkos sulėtintai iriasi per nematomas bangas nuo vienų kulisų iki kitų, godžiai kvėpuodamos po dujokaukėmis. Spektaklis „Deginanti trintis“ žiūrintįjį nugramzdina į sklidino baseino dugną, kur po vandeniu laukia kita realybė. O vandens paviršiuje plūduriuojantis margas svetainės kilimas belgų choreografui ir šokėjui Brandonui Lagaertui yra tarsi sala – jauno kūrėjo išskirtinis pasaulis, kuriame susipina draminis teatras, fiziškas šiuolaikinis šokis, kapitalizmo persvarstymas ir žemiški rutinos ritualai.Daugiau

Nemunas, elnias devyniaragis ir Zapyškis

Jovita Poviliūnaitė

Sakraliniai pastatai visada buvo ir tebėra bendruomenės susitikimo su Dievu namai. Tyrinėjant sakralinę architektūrą, labai svarbu rasti raktą ne vien nuo materialių bažnyčios durų. Kur kas įdomiau – analizuoti laiko ir žmonių santykį, t. y. surasti raktą, kuris atrakina daugybę netikėtų ir paslaptingų istorijų. Kiekviena plyta, kiekvienas dekoro elementas persmelktas žmogaus prisilietimo ir jo tikėjimo.Daugiau