Pergalė ir barbarybė

Nei judėjų sinagogoje – susirinkimų namuose, nei islamo mečetėje – nusilenkimo vietoje, nerasime Dievo atvaizdo. Jokių drožinių, lipdinių, piešinių, juolab daugybės altorių įvairiems šventiesiems. Tačiau ne visos abraominės religijos paiso prisakymo, išdėstyto Senojo Testamento Kunigų knygoje: „Nedirbsite sau stabų. Nesistatysite statulų ar šventųjų stulpų nei statysitės savo krašte akmenų su įraižytais {stabais}, kad juos garbintumėte, nes aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas.“ Žinia, krikščionių bažnyčiose – Dievo namuose, žvilgsnį paganyti tikrai galima: freskose, reljefuose, vitražuose, skulptūrose, paveiksluose vaizduojamas ne tik Dievas Tėvas ar Dievas Sūnus, bet ir Šventoji Dvasia, Mergelė Marija, angelai, šventieji, įvairių Naujajame Testamente aprašomų įvykių scenos ir jų dalyviai. Tokiais „stabmeldiškais“ atributais Kristaus išpažinėjų maldos namai artimesni senovės graikų, romėnų, egiptiečių kultų šventykloms, kuriose taip pat nestigo dievų, deivių, pusdievių, mitinių herojų bei keisčiausių zoomorfinių būtybių. Ir į kokias kitas religijas bebestume pirštu, visur galėtume atrasti, kaip atrodė dievinami ar garbinami subjektai – Krišna, Šiva, Buda, Aštuoni Nemirtingieji, Mahavyra bei šimtai, gal tūkstančiai mums net negirdėtų.SKAITYTI DAUGIAU

MONIKA ŽALTĖ. APIE ATVAIZDŲ KLOSTES IR PRASMIŲ SUSIKLOSTYMUS

Monika Žaltauskaitė-Grašienė yra aktyvi ir tarptautiniu mastu įvertinta menininkė, žinoma žakardinio audimo specialistė ir šiuolaikinės tekstilės kūrėja, kūrybingai peržengianti tekstilės meno ribas. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedros vedėja, Kauno bienalės kūrėja ir valdybos narė, surengusi per 20 personalinių parodų, mielai kviečiama į įvairius šiuolaikinio meno renginius. Tiek jos kūryba, tiek dialogas su menininke įtraukia į jos suvokimo ir patirties lauką, tad pokalbyje dėmesį sutelksime į pastarųjų metų jos kūrybos potekstes ir prasmių paieškas.SKAITYTI DAUGIAU

Who cares? Ar menininkas ieško kančios?

Tikras poetas visada turi savyje nešiotis žaizdą. Menininkas, jei jis ne lengvabūdis jazzman‘as, pavakarėm mėtantis tritaškius į nespalvotus neprasiblaivančio restorano klaviatūros krepšius, privalo būti amžinai alkanas, neturėti pastogės, nekalbant jau apie kitas žmogiškąsias malones, kurias kitiems gali teikti palankios likimo aplinkybės. Basas ant ledo, apimtas neaprėpiamos kančios. Nelaimingas, išsekęs ir beturtis. Ištroškęs ir dantimis kalenantis ant prarajos krašto. Taip, taip, girdėjome. Ir ne sykį, kaip, tikiu, ir jūs.SKAITYTI DAUGIAU

TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ | Poezija

ARGONAUTŲ SENATVĖ

Nusikabini iš spintos šypseną
pragraužusią skylę
lubose nes radioaktyvi: ir nežyra
pro ją jokios žvaigždės: žinau: kelis pažįstamus
jau palaidojau: ir aš jau užkrėsta
kai pragaras ne po mirties o tame suicidiškame prisipažinime:
bet kam skubėti kai susitiksim katile jei ne tame
pačiame
tai rojuj: tuomkart tu išeini
lyg štangą išspaudęs šypseną kad laimėtum
laiko auksą vienintelės sirgalės akivaizdoje:
šaukti ji nori šaukti bet balso balastas
velkasi dugnu kuriame tik plekšnių plokštumos
tapusios aukso vilnos išplaukusio
ir nuskendusio Argo argumentais
toli nuo lūpų
SKAITYTI DAUGIAU

Filmas „Izaokas“: balansuojant tarp Antano Škėmos ir rusų postpanko

Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje pradedamas rodyti pagal Antano Škėmos apysaką „Izaokas“ pastatytas to paties pavadinimo filmas. Vieno prieštaringiausių lietuvių literatūros kūrinių ekranizacija jau demonstruota užsienio kino festivaliuose, susilaukė palankių recenzijų tokiuose kino industrijai skirtuose leidiniuose kaip „The Hollywood Reporter“. Prieš premjerą Lietuvoje kalbamės su filmo režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi ir prodiuseriu Stasiu Baltakiu.SKAITYTI DAUGIAU

Izaokas

Ši scenarijaus versija pasakoja apie Gluosnio anūką, taip pat Andrių, kuris Lietuvoje bando kurti filmą apie „Lietūkio“ žudynes. Režisierius archyvuose randa užuominų, kad jose galėjo dalyvauti ir jo senelis, po karo pasitraukęs į JAV. Jis konsultuojasi su psichoterapeutu dėl nuolat persekiojančių įvykių, kurie A. Škėmos „Izaoke“ neapleido ir vyresniojo Gluosnio – vaidenasi nepažįstamasis (Izaokas), kankina prisiminimai ir vizijos apie prarastąją mylimąją.

Siūlomoje scenoje anūkas Andrius Gluosnis, ieškodamas lėšų kuriamam filmui, pristato jį galimiems finansuotojams. Nors visiškai analogiškos vietos A. Škėmos „Izaoke“, savaime suprantama, nėra, tačiau rašydami šią sceną buvome inspiruoti apysakos epizodo, kuriame Gluosnis skaito literatūrą ir suvokia, kad jo buvusi mylimoji jau yra panašiai skaičiusi kūrinius viešai, taigi ji tariamai „pavogė“ jo skaitymo manierą. Šioje mūsų scenarijaus versijoje anūkas Andrius pristato savo sumanymą, bet sužino, kad tokį patį jau buvo pristačiusi jo mylimoji. Vis dėlto ši scena peržengia jųdviejų santykių peripetijų lauką ir atskleidžia visą grandinę kliūčių, su kuriomis susiduria režisierius Andrius, statydamas filmą apie „Lietūkio“ žudynes.SKAITYTI DAUGIAU

Dreifuojant į post-vienatvę

I will sit right down, waiting for the gift of sound and vision.
And I will sing, waiting for the gift of sound and vision.
Drifting into my solitude, over my head

David Bowie „Sound and Vision“SKAITYTI DAUGIAU

NUO DŽIAZO IKI SOKRATO

Regis, kas bendra tarp vis dar populiaraus muzikos žanro ir vieno žymiausių senovės graikų filosofo? Pasirodo, tai puikiai dera muzikologės, džiazo ekspertės, renginių organizatorės, prodiuserės Aušros Listavičiūtės, jau 20 metų gyvenančios ir dirbančios Olandijoje, kasdienėje veikloje.

DŽIAZAS

Gyvendama Vilniuje Aušra daug rašė spaudai muzikos (ypač – džiazo) temomis, aktyviai dalyvavo organizuojant čia rengiamus festivalius. Ji sudarė katalogą „Lietuvos džiazo muzikantai“, išleistą 1996 m., kuris, manau, buvo ne vien man itin paranki knyga. SKAITYTI DAUGIAU

Subtilioji melancholija arba ko nekenčia, ko bijo, ką myli Mindaugas Skudutis?

Kadaise su viena kolege dailėtyrininke (žvelgiant į šią profesiją lyties ir lytiškumo aspektu, tenka pastebėti, jog kritikių moterų Lietuvoje statistiškai yra daugiau nei vyrų) kalbėjome apie Mindaugo Skudučio tapybą. Pristatinėti šio menininko nei teksto skaitytojams, nei anuomet kalbintai prelegentei nereikėtų – tai puikiai žinoma, vietinėje dailės istorijoje stipriai įsirašiusi ir regima figūra. Tą ryškumą bei ženkliškumą lėmė visos generacijos, meno scenoje pasirodžiusios praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje dėmesys tariamai banaliai tematikai ir ironiškai, ironizuojančiai plastikai – kiek formalūs dalykai gali būti juokingi ar juokaujantys. Pernelyg nedetalizuojant (nes vis tik kalbama apie kitus dalykus), pastebėtina, jog garsusis, legendinis tapytojų „penketukas“ (M. Skudutis, B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys ir R. Vilkauskas – nors visuomet į šią kategoriją kažkodėl dar į-si-traukdavau ir R. Filistovičių) tuo ir buvo (ir tebėra) unikalus, jog kai kurių šios komandos narių dėka keistoku, socialiai ir politiškai iššaukiančiu, netgi nonkonformistišku dalyku tapo toks absoliučiai formalus dalykas, kaip kirmėliškai užteptas potėpis.SKAITYTI DAUGIAU

V.

Steve’as Sem-Sandbergas (gim. 1958) – švedų publicistas, vertėjas, vienas svarbiausių šiuolaikinių Europos rašytojų, intelektualiosios prozos atstovas. Kaip rašytojas, debiutavo 1976 m., tačiau tikroji jo literatūrinė karjera prasidėjo 1997 m., kai buvo išleistas romanas „Teresė“, kurio pagrindinė herojė – prieš visą Vokietijos valstybę kovojanti teroristinės organizacijos RAF narė Ulrikė Mainhof, pravarde Teresė. Tarptautinio pripažinimo rašytojas sulaukė 2009-aisiais, išleidęs romaną „Melo imperatorius“, pasakojantį apie Lodzė žydų geto įkūrėją Chaimą Rumkovskį. Už šią knygą autorius buvo apdovanotas pagrindiniu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. Knyga buvo išleista dvidešimt aštuoniuose šalyse (lietuviškai pasirodė 2015 m.). Už literatūrinį meistriškumą, intelektinį užmojį, istorinį dabarties pojūtį ir empatišką veikėjų vaizdavimą S. Sem-Sandbergas apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, už kūrybinius nuopelnus nominuotas Šiaurės šalių tarybos literatūros premijai, „Independent Foreign Fiction Prize“ Didžiojoje Britanijoje, Jano Michalskio premijai Šveicarijoje. 2016 m. už romaną „Išrinktieji“ gavo prestižinę „Prix Médicis“ premiją Prancūzijoje.SKAITYTI DAUGIAU