2020-07-22

Plastiko lietūs ir Bashō

Kadaise poetas keliauninkas Matsuo Bashō parašė puikų ironišką haiku apie beturčio bastūno, tikriausiai galvoje turėdamas save, kasdienybę. Trieilis skambėjo taip: „Blusos, utėlės, / Žirgas šlapinasi / Galvūgalyje.“ Šiuo eilėraščiu klasikinės japonų poezijos meistras įvardijo vargšo žmogaus palydovus, atskleidė įprastą buities situaciją. Ir, gink Dieve, juo nenorėjo nei pasiguosti, nei paverkti, nei papriekaištauti. Ne todėl, kad pats pasirinko vienišiaus, neprisirišusio prie jokių turtų, kelią. Budistai nevertina. Na, bent jau taip, kaip esame įpratę mes, europiečiai. Jokių ten gerai, blogai, gražu, negražu… Tiesiog stebi. Va, tai, ką matau. Tai, ką girdžiu. Tai, ką užuodžiu. Tada viskas yra, o kaip yra – gudraujančio proto reikaliukai.SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Severija Janušauskaitė: „Aš turiu apie ką patylėti“

Retai imu interviu iš aktorių, dažniau kamantinėju režisierius – Mantą Kvedaravičių, Mariją Kavtaradzę, Peterį Greenaway’ų, – tad itin džiaugiuosi kalbindamas Tave. Kaip dažnas lietuvis, juolab kaip kino žmogus, esu Tavo talento gerbėjas.

O žinai, kad viskas prasidėjo nuo P. Green­away’aus? Turiu omeny savo meilę kinui. Būdama trylikos, gal netgi dvylikos metų, atvažiavusi iš Šiaulių, sesei įsivedus mane, „Lietuvos“ kino teatre mačiau jo erotinį filmą – keli ekranai, muzika, ir spalvos, ir juoda bei balta.SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Menas pamatyti pasaulį be savęs

Aleksandras Piatigorskis paskutiniaisiais gyvenimo metais daug mąstė apie galimybę sukurti neantropocentrinę filosofiją. Ne tokią filosofiją, kurios tema būtų viskas, išskyrus žmogų. Ne, Piatigorskis turėjo omeny ką kitą – tai, kad pats žmogus nėra privilegijuota vieta, iš kurios vyksta mąstymas, jis nėra mąstymo vieta.SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Dialogas su García Lorca

Tu, kuris suteikei Gilo-Robleso moliūgui lyrišką atspalvį, matei Unamumo apuoką ir benamį Barojos šunį, ar nenorėtum man pasakyti, kokia sraigės prasmė Tavo darbų platybėse?

Klausi manęs priežasties, dėl kurios mano kūriniuose dažnai aptinkamas sraigės motyvas? Viskas labai paprasta, jos man primena vieną sentimentalų momentą iš mano gyvenimo. Kartą, kada rašinėjau, prie manęs priėjo mama ir nužiūrėjusi tą rašliavą pasakė: „Sūnau mano, aš numirsiu taip ir nesupratusi, kaip tu gali užsidirbti pragyvenimui raizgydamas kažkokias sraiges.“ Nuo tada aš joms pašvenčiau savo darbus. Štai ir patenkinau Tavo smalsumą.SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Nerijus Cibulskas | Poezija

arbata

kol pasaulis matuojasi
jam netinkančią karūną,
grįžtu į tamsią močiutės virtuvę, mėtų
garbanos išsiskleidžia glazūruoto molio
puodelyje, vėjas visrakčiu
bando atsirakint atvėsusį kaminą

jos pirštai, susivijusios baltos arbatžolės,
brinksta šviesos vandeny

mano arbatmedi, geliantis
pavasario cukrau, širdis gali gyvent
nepasaldinta, neprisirišusi

kaip ir liepžiedžio karūnėlė tavo burnoj
arba gerklų krūmas su įstrigusiu
balso paukščiuSKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Agnė Biliūnaitė. Kūryba už meno ribų

Kai 2019-aisiais grįžau iš bene žymiausio Kinijoje tarptautinio teatro festivalio Udžene, daugybei žmonių pasakojau apie nejaukią, nemalonią, netgi bauginančią krašto atmosferą. Supynus šiuos pojūčius su žiniasklaidoje piešiamu Kinijos įvaizdžiu, pradėjo kilti klausimai, ar mes, lietuviai, keliaudami į šią šalį, juolab – dalindamiesi su jos gyventojais savo kūryba, netarnaujame jų režimui, ar negiliname kinų suvokimo, kad nusipirkti įmanoma absoliučiai bet ką, todėl galima tuo pačiu metu engti savo piliečius ir mėgautis kitokiose sąlygose užaugančiomis gėrybėmis?SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Šiltnamis

…Kai sugrįžau į Algarvės šiltnamius po metų, viskas atrodė nepakitę, tik moterų plaukai kitaip nudažyti.

Tuose šiltnamiuose dirbo daug gražuolių. Pas savo gėles jos ateidavo ryškiai nulakuotais nagais ir neišlįsdavo iš aptemptų džinsų net afrikietiškoms kaitroms prasidėjus.

Tačiau minėtųjų gražuolių nebūtumei galėjęs pavadinti šiltnamio gėlėmis. Bent posakyje flor de estufa – „šiltnamio gėlė“ – slypinčia prasme. Lepioms moterims čia buvo ne vieta, skirtingai nei gėlėms, įnoringosioms bugenvilijoms.SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Bormanas ir Miuleris

Vadim Mesiac – rusų poetas, prozininkas, leidėjas – gimė 1964 m. Tomske. 1994–2004 m. vadovavo rusų-amerikiečių kultūrinei programai Stevenso technologijos institute, išleido prestižinę rusų poezijos antologiją anglų kalba „Crossing Centuries“. 2006 m. įsteigė leidybinį projektą „Russkij Guliver“ („Rusiškasis Guliveris“). Daugybės premijų laureatas. Jo kūrybą vertino J. Brodskis, M. Kasparovas, A. Zinovjevas, V. Ivanovas. Šio autoriaus proza, pasak Kolorado universiteto profesoriaus Marko Lipovecky’io, patenka į erdvę tarp „S. Dovlatovo ir H. Millerio“.SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

Vidmantas Elmiškis | Poezija

Aukso puodo dugne

Nusiperku loterijos bilietą.
Nusiperku ir netikrinu.
Po lošimo numetu kieme,
stebiu pro langą, kas paims,
o paskui seku, ar kaimynai
neįsigijo naujos mašinos,
ar neišsikraustė į nuosavą namą.

Rizikinga. Panašu į mirties strėlę, kuri
zvimbia pro ausis, pažastis, tarpukojį.
Nesimato, kieno rankose įtemptas lankas,
tačiau tvirtai, nevirpa – šaulys
pataiko į dešimtuką. Žaibiškai.

Ponia iš gretimos laiptinės pasilenkia.
Pastenėdama, pagirgždėdama, pūkšdama…
Ar stipri jos širdis? Ar atlaikys laimėjimo naštą?
O mano sąžinė? Ar neužsigrauš?

Baimė rujoja po kiemą,
baimė prisidaro vaikelių
ir abu nežinom, ką pagimdys – – –SKAITYTI DAUGIAU

2020-07-22

„Džokonda“ džiuglėse

Vidury džiunglių, tarp lijanų ir palmių, pačioje tankmėje, teka dvi upės: viena plukdo juodus vandenis, kita – pieniškai balsvus. Susitikusios jos šliejasi ir liejasi, bet nesusimaišo. Paslaptingose gelmėse nardo rožiniai delfinai ir ryškiaspalvės žuvys. Upių santakoje stūkso miestas. Miesto centre – teatras. To teatro viduje, šviečiant šimtui devyniasdešimt aštuoniems stiklo sietynams, ištaigingai pasipuošę ponios ir ponai itališko marmuro laiptais kyla į prabangią lyros formos salę, kur savo instrumentus jau ruošia orkestras. Šviesai pritemus ir vėl nušvitus, suskamba pirmieji operos „Džokonda“ garsai.SKAITYTI DAUGIAU

Rodyti daugiau