Sodininkystė ir gobtuvai

Rugsėjo dienos – žinoma! – kvepia visokiais sodo reikalais. Noksta ir krinta kriaušės, o galinguose jų medžiuose milžiniški skėriai doroja vaisius. Tai užaugę varnėnai, kuriems su tokia meile kelti inkilai pavasarį, o dabar jie šaižiai praūžia lyg pilkas snapuotas uraganas virš galvų ir ilgai nelaukęs siaubia savo geradarių gėrybes. Lūžtančios nuo obuolių šakos rimuotai maldauja visų kvailučių jas nupurtyti, tačiau šios renkasi bebenčiukus su prakąstais išmaniaisias, todėl privat. valdose karaliauja širšės ir vapsvos. SKAITYTI DAUGIAU

Stasys Eidrigevičius: Visi keliai veda į pasaką

Kiekvieno menininko kas nors kada nors paklausia – kas jus paskatino kurti? Į tokį klausimą atsakyti be galo keblu, nes iš tiesų niekas nežino to vienintelio kabliuko, kuris truktelėjo viduje jau esantį siūlą, vėliau tapusį nėrimo (abiem šio žodžio prasmėm) impulsu. Bet visgi drįstu manyti, kad eilėraščiai ėmė rastis todėl, kad mane, dar vaiką, pažadino Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos. Jos man buvo poezija. Tikroji poezija. Tik vėliau ėmiau suprasti verbalinį metaforų pasaulį.SKAITYTI DAUGIAU

Derekas

(Fragmentai iš rašomo romano)

Kęstučiui Žilioniui

Tegu tiltai, kuriuos aš sudeginu, apšviečia man kelią.SKAITYTI DAUGIAU

Ką lordas Byronas veikia kompiuteriniuose žaidimuose

Vienas mėgstamiausių šiandienos literatų užsiėmimų – svarstyti, kur link toliau progresuos literatūra. Pagūglinus galima rasti apie pusę milijardo šaltinių šia tema: straipsnių, interviu, seminarų ir konferencijų. Čia dažnai skamba tokios sąvokos kaip hipertekstualus naratyvas, kolektyvinis autorius, kinetinė poezija ar chronomozaikinis romanas. Jei, malonus skaitytojau, tau visa tai negirdėta, tai tik reiškia, jog dar neteko dalyvauti pokalbiuose apie literatūros ateitį. Bet tai pataisoma.SKAITYTI DAUGIAU

Man skauda kiaušus. Myliu tave

Epistolika „WhatsApp“, santrumpų ir šypsenėlių laikais yra išnykęs žanras. Kaip epas, kuris galiausiai virto romanu. Arba pats romanas, dėl metaliteratūros ir autofikcijos tapęs onanizmu. Porų santykiai paštu, priešingai nei virtualioje terpėje, vystėsi lėtai, neproporcingai ir asimetriškai. Jiems trūko sąveikos ir neišvengiamumo. Staigus atsakymas, o tuo pačiu ir dialogas buvo neįmanomi. Galima sakyti, jog tai buvo tobuli romantiški ryšiai.SKAITYTI DAUGIAU

Pro Forio langą

Viena trajektorija į privačią Ingmaro Bergmano (1918–2007) zoną

Filmas „Bergmano sala“ (Bergman Island, rež. Marie Nyreröd, 2004), sumontuotas iš pokalbių, įrašytų ketveri metai iki režisieriaus mirties, prasideda vaizdu iš oro: kamera pakibusi aukštai virš jūros, kuri tamsiai mėlyna ir užima beveik visą ekraną, tik viršuje švyti siaura dangaus juosta. SKAITYTI DAUGIAU

Dirigentas – žmogaus jausmų operatorius

Apie dirigentą Vilmantą Kaliūną žinome, kad jis gyvena Vokietijoje, kad yra obojininkas, o diriguoti pradėjo palyginus vėlai. Kaune dirba nuo šių metų pradžios, jėgas yra išbandęs ir su Lietuvos kameriniu orkestru, bet niekas publikos su juo artimiau taip ir nesupažindino. Atrodo, jis ir jo idėjos kantriai smelkiasi į čionykštį muzikinį gyvenimą, o Vilmantas tam negaili jėgų ir laiko. Dar jis yra kalbantis dirigentas, nes vienas iš nedaugelio atsisuka į publiką ir pasakoja apie tai, ką netrukus ji išgirs pati. SKAITYTI DAUGIAU

Paskui dieviškąją kuriamąją energiją: stotelės Paryžiuje ir Beirute

Visuomet intuityviai jutau, kad gyvenime esama kažko daugiau nei vien kasdienė rutina ar tradicinė sėkmės samprata, nors ir nepavykdavo to įvardyti. Tas „kažkas“ man daugybę kartų pasireiškė įvairiausiomis pasitaikiusiomis galimybėmis. Jos leido aiškiai patirti beribę energiją, užplūstančią tuomet, kai imiesi širdžiai mieliausios veiklos ir leidiesi nešama jos srauto. Tas „kažkas“ mane nuvedė gyventi ir dirbti į septynis nuostabius miestus: Niujorką, Londoną, Paryžių, Čilės Santjagą, Barseloną, Kasablanką ir Beirutą. Kiekvienas jų savaip mane įkvėpė, leido sutikti nepaprastai daug įvairių žmonių, drauge imtis įdomių projektų.SKAITYTI DAUGIAU

Mažasis Izraelis Kaune

Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.

Veltui keliatės prieš aušrą ir vargstate ligi vėlyvos nakties. Jūs valgote vargo duoną. O savo mylimajam Viešpats duoda miegą.

Ps 127 (1:2)

Savąją būtį mes dažniausiai apibrėžiame nematerialiai. Daiktai mus gali įprasminti nebent trumpam arba patys tapti reikšmingais tik tuomet, kai įgyja materialiai neišmatuojamą vertę (pavyzdžiui, yra svarbūs kaip reliktai ar pan.). Mes – žmonija – esame daugis, esame kultūra, drauge su tradicijomis, istorija, pasakomis, kolektyvine atmintimi ir būtimi, su žemiškais siekiais, kurie archetipiniame pasaulyje gyvena vienyje su religija, dvasia, materija. Visai neseniai netoli lietuviškų dirbamų žemių mačiau stovintį didelį kryžių, ant kurio išraižyta: „Dieve, saugok mus ir mūsų laukus.“ Nes be laukų mes niekas. Taip buvo gyvenama pilnatvėje, kol savo tuštumos neėmėme pildyti mobiliaisiais telefonais ir blizgančiomis asmenukėmis. Niekai, kiekviena išvarytoji tauta turi bent kartą dykumoje pasistatyti auksinį jautį. Galbūt dabar mūsiškis kiek kičinis ir iš putplasčio, bet tai nesvarbu, kol kas jis savo funkciją atlieka puikiai.

Praeitimi dažnai kuriame ateitį, tad neatsiejamai – ir šiuolaikinę kultūrą. Kokia kalba prabilti keturiasdešimt metų dykumoje klaidžiojusiai, per Raudonąją jūrą perbridusiai ir auksinį jautį garbinančiai tautai? Tautai, patyrusiai genocido smūgius ir po ilgų klajonių atradusiai Pažadėtąją žemę. Šioje Žemėje gyvenant atsiskyrus Raudų siena ir nuolatinėje kovoje, aidint ginklų salvėms. Tampant tiek gelbėtoju, tiek puolančiuoju, kuomet riba tarp gėrio ir blogio tėra išties sąlyginė, nes nebeaišku, kur tiesa, kur melas. Tai, kas buvo paprasta ir tikra, apkaustoma sąlygų, kontekstų, žiūros taškų ir panašiomis grandinėmis. Išrinktoji tauta, mėginanti dar kartą nebepasistatyti auksinio jaučio, neprarasti savojo identiteto, išlikti dykumoje, kurią vadina Pažadėtąja žeme, tačiau tuo pat metu būti šiuolaikiška, inovatyvi, lyderiauti deimantų rinkoje. Įmanoma? Galbūt. Tačiau atsakymus, kaip ir klausimus, turbūt geriausiai geba kelti bei spręsti būtent kultūros nešėjai. Kaip kad tamsą ir nežinomybę ne vienam meno kūriniui, o turbūt ir pačiam gyvenimui, įkvėpė Edgaro Allano Poe varnas, kranksintis „niekados…“. Tad kas gi dar, jei ne universali šokio kalba, nesukaustyta lingvistinių skirtumų, gali tapti naujuoju Babelio bokštu, kylančiu pažinimo link?

Miestas, menas ir atšipę dantys

Dviejų valandų skrydis (Kaunas–Stavangeris) turi privalumų: atsijungus nuo įprastų trikdžių – skambučių ir socialinio tinklo „F“, iš viršaus žvelgiant į monotoniškus debesų apklotus, vienodai jaukiai pridengusius ir didmiesčius, ir bažnytkaimius, atsiranda gražaus laiko apmąstymams. Pavyzdžiui, apie vienos (bet kurios) šalies miestus kaip šeimą – broliškuose jų santykiuose įžvelgiu atpažįstamų bruožų ir šeimyninio elgesio modelių. SKAITYTI DAUGIAU