Senokai vienoje Vilniaus knygų mugės viešoje diskusijoje Valdemaras Kukulas pasakė maždaug tokius žodžius: „Kai buvau vaikas, Liutauras Degėsys man jau buvo klasikas.“ Tame judviejų pokalbyje pats atrodei gerokai jaunesnis už pašnekovą, todėl suglumusi ieškojau Tavo biografijos. Iš tiesų ir dabar esi vis dar jaunatviškas – amžinieji džinsai ir indėniškų karoliukų kaklo papuošalas, puikus humoro jausmas, gebėjimas bendrauti su jaunimu, apskritai šiuolaikiško žmogaus laikysena. Taigi – kada pradėjai rašyti ir kodėl kai kuriems literatūros liūtams atrodei esantis dinozauras?

Tebesu dinozauras. Toks už literatūrinių srovių, draugijų, kompanijų – dūlantis, neprisišliejantis ir nepritampantis reiškinys. Kažkodėl nesijaučiu senas – kaip ir tie dinozaurai, kurie, kol gyveno, tikriausiai manė, kad bus amžinai jauni. Esu savotiškas klasikinės, rimuotos poezijos, eilėraščių vaikams, ironiškų esė ir „nelietuviškos prozos“ autorius. Seniai išnykusios praeities, beveik nerecenzuojamos kūrybos reliktas. Skamba pagyrūniškai, bet pradėjau skaityti ir rašyti beveik tuo pačiu metu. Atsidūręs keistame suaugusiųjų pasaulyje, pilname knygų – bet visai nevaikiškų: medicinos, anatomijos atlasų, iš kurių motina, medicinos studentė, ruošdavosi pratyboms ir egzaminams, arba chemijos vadovėlių, kuriuos vertė ir redagavo tėvas, „Šviesos“ leidyklos redaktorius. Negaliu pamiršti vienos iš pirmųjų perskaitytų knygų – tai buvo Theodore’o Dreiserio „Amerikoniška tragedija“. Prisimenu savo nustebimą, kai daug vėliau sužinojau, kad yra kažkokios specialios „knygos vaikams“. Skaitymas labai natūraliai skatino norą „irgi rašyti“. Rašymas neatrodė kokia speciali veikla. Vis tiek motina ir tėvas nuolat, kasdien kažką rašė. Niekada negalvojau, kad rašytojai yra kuo ypatingi. Maniau, visi jie – tiesiog žmonės, mokantys rašyti. Jeigu jie gali, tai ir aš galiu. Juo labiau kad rašyti buvo taip lengva ir smagu. Tikiu, kad pirmieji mano tekstai buvo proza. Poetu užsimaniau tapti šiek tiek vėliau, kai supratau, jog sakiniai gali turėti savo ritmiką. Didžiulės įtakos tam turėjo Antano Miškinio puikiai išversti Walto Whitmano „Žolės lapai“. Keturiolikos metų jau spausdinau eilėraščius „Moksleivyje“, kur mano „krikštatėviu“ buvo Algimantas Zurba, o septyniolikos turėjau atverstinę „Nemune“ – to meto literatūriniame olimpe – Roberto Keturakio palaiminimu.

Ne paslaptis – esi filosofas. Bet juk grožinė literatūra taip pat yra filosofija, tik užrašyta kitokių žodžių konstruktais. Kaip paaiškintum savąjį Bermudų trikampį: poezija – filosofija – proza? Kaip sąveikauja jo kraštinės? Ar iš vieno indo į kitą nutekantys žodžių srautai taip susilieja, kad ir patį gyvenimą paskui apmąstai kaip literatūrą?

Labai tikslus apibūdinimas. Literatūra ir filosofija yra nuostaba. Sugebėjimas pa-žvelgti ir pa-stebėti pasaulį kitaip. Aptikti ir parodyti kitiems tai, kas glūdi tavo galvoje. Praregėti tuos išgalvotus, sukurtus, paslaptingus pasaulius – iš galvos ateinančius į tikrovę ir vėl sugrįžtančius atgal. Į mano ir į mano skaitytojų galvas bei širdis. Poezija ir filosofija yra sugebėjimas pakeisti žvilgsnio perspektyvą, pamatyti, kaip tas tavo vidinis pasaulis gali pasirodyti ki-taip, ki-tam, ki-tomis aplinkybėmis, ki-tu žvilgsniu. Tiesiog užsidedi, prisimatuoji – filosofijos, poezijos, prozos akinius – ir pradedi matyti daugiau, įdomiau, giliau, sudėtingiau. Žinoma, kad tų akinių negali pasiskolinti, tenka juos pačiam pasidaryti. Ir tai yra vargas, pastanga, juodas darbas. Tuos pačius gyvenimus gali išvysti skirtingai, ypatingai, savaip – pro poezijos, filosofijos, prozos akinius. Filosofui ir rašytojui sunkiau: balerinos ir lakūnai jau išeina į pensiją, o tu dar tik pradedi – įgyti tas žinias, tuos įgūdžius, tas nuostatas, pro kurias praregi tikroves, prasibrauni, prasiskverbi į tas realybes, kuriose jau gali apsigyventi. Suaugdamas, sendamas pagaliau gali pasakyti, kaip herojus mano romane, kad „95 procentai mano gyvenimo vyksta galvoje“. Prieš kokį dešimtį metų tos proporcijos buvo kitokios: 70 procentų galvoje, 30 – vadinamajame „gyvenime“, o jaunystėje, ko gero, dar paprasčiau – 10 procentų – galvoje, o 90 – „tiesiog gyvenime“. Nes tiesiog gyventi – malonu, lengva, paprasta ir palaiminga.

Sakydamas „mano romane“, tikriausiai kalbi apie naujausią Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos šiemet išleistą savo kūrinį „Lengva nebus“. Tačiau tai ne pirmasis stambiosios prozos veikalas – Tavo bibliografijoje įrašytas 2014 m. pasirodęs „Romanas: dvi istorijos apie vieną meilę“ ir 2017 m. „Tavo rytoj buvo vakar“. Ar šie kūriniai augo vienas po kito, ar vienas iš kito? O galbūt naujasis, apie kurį dar pakalbėsime plačiau, labiau susijęs su eseistika? Vis tik keturi esė rinkiniai, kuriais taip džiaugiasi įvairaus amžiaus skaitytojai, – nemenkas darbas. Ypač žinant, kokios proto mankštos reikia tam, kad galėtum kaifuoti vaikščiodamas jų labirintais.

Kai kūriau poeziją – niekados nerašiau knygų. Tiesiog eilėraščius, paprasčiausiai gyvenau kažkokiame transe. Toks plaukimas lėtoje vandens srovėje, užsimiršimo upei nuolat išplaunant tave į vis kitą, vis naują krantą. Šioje somnanbuliškoje būsenoje pragyvenau dešimtis metų – ir buvo smagu. Beveik nieko konkretaus neprisimenu. Nemanau, kad poezijoje galima būti ne užsimirštant, ne išnykstant, o tik racionalizuojant, planuojant. Keista, bet tuo pat metu mokiausi, studijavau, buvau vedęs, dėsčiau, rašiau disertaciją – beje, irgi iš tokio panašaus somnanbulo, kliedėtojo George’o Santayanos filosofijos. Turėjau draugų, keliavau, žavėjausi žmonėmis, kūriau tekstus roko ir estradiniams ansambliams. O eilėraščiai daugiausia buvo juodi, liūdni, nostalgiškai ilgesingi. Kaip juokauju – vieną dieną supratau, kad viskas, kas nėra poezija – yra proza. Ir pradėjau rašyti esė. Tekstus, kurie irgi buvo apie paralelinius pasaulius – apie kultūrą, švietimą, politiką, moralę, – apie tas realybes, kurios atsiranda, atsitinka ir egzistuoja pirmiausia žmonių galvose – ir tik paskui objektyvuojasi išorinėje, socialinėje tikrovėje. Teko išeiti iš transo, kuriame gyvenau, bet patekau į kitą transo variantą – tokių alternatyvių pasaulių konstravimą, kuris irgi buvo ne mažiau įdomus, viliojantis ir paslaptingas. Tik – daug racionalesnis. Pirmoji esė knyga buvo „Kelionė į ten ir atgal“ – tokie keliautojo apmąstymai, kuriuose išvykstu automobiliu į realią kelionę įžymiuoju „Route 66“ – iš Čikagos į Los Andželą ir atgal. Keičiasi miestai, atsitinka nuotykiai, vyniojasi autostrados kilometrai – bet gyvenimas jau tada skleidžiasi pagrindinio herojaus galvoje. Jis išvyksta iš savęs, iš savo pasaulio, į kitus miestus, nematytas kultūras, neregėtus peizažus, pas neįmanomus žmones – bet visą kelią, vairuodamas tuos 8000 kilometrų, kalbasi su savimi, kol galų gale sugrįžta atgal – į save ir pas save. Suradęs save, supratęs ir susikūręs save. Kitokį, naują. Simboliška, kad šioje knygoje atsiranda mano pirmieji „Radijo esė“, tokios savotiškos kultūros apžvalgos, kurias gal šešetą metų skaičiau per Lietuvos radijo pirmąją programą, laidoje „Kultūros savaitė“. Kaip dabar matau – laidos redaktorės leido man galvoti, kad kultūra yra viskas: religija, filosofija, mokslas, politika, menas, moralė. Klausytojoms ir skaitytojoms patiko mano pastangos tuos pačius dalykus pamatyti kitaip. Ir netgi – „Kitaip nei kitaip“ – čia mano antrosios esė rinktinės pavadinimas. Trečioji esė knyga buvo „Prisiminimų prisiminimai“, ketvirtoji – „Apatiniai gyvenimo drabužiai“. Pats stebiuosi, kaip nenusibodau nei sau, nei savo skaitytojams. Kaip sakiau, sugebėjimas matyti pro vis kitus, vis naujus – žinių, patirčių, įpročių ir nuostatų – akinius leidžia išvysti ir suprasti begalinę reflektuojamų ir interpretuojamų pasaulių įvairovę. Tame nepabaigiamame artėjimo prie savęs ir kitų žmonių supratimo maratone.

Romanas „Lengva nebus“ – puikus pretekstas pakalbėti apie įvairiausias socialines, kultūrines ir kitas problemas. Bet apie ką jis iš tiesų?

Mano romano herojus yra autorius, kuriantis knygą apie rašytoją. Tas kūrinys – savotiška likimo knyga, biblija, pranašystė, o gal ir mintinis eksperimentas. Rašytojas sukuria įvykius savo vaizduotėje ir stebi, kaip aprašytieji personažai įgyvendina jo idėjas realybėje. Toje knygoje viskas atsitinka anksčiau nei gyvenime, pasirodo ryškiau ir tikriau, vyksta įdomiau ir prasmingiau. Kurdamas romaną apie rašytoją, romano herojus pastebi, kad jo knygos personažai išsprūsta iš jo valios, pradeda veikti savarankiškai, apsigyvena realiame pasaulyje, ima sąveikauti su juo, daryti jam įtaką. Gali pasirodyti, kad tai mistika ar pigus manipuliavimas skaitytojo sąmone, bet lygiai taip atsitinka ir vadinamajame realiame gyvenime. Kalbėdamas, rašydamas, mąstydamas žmogus tampa tuo, kuo yra – nuolat atsinaujindamas, kiekvienu minties judesiu įsteigdamas ir kurdamas save ir savo pasaulį. Esame tiek, kiek suvokiame save ir savo tapatybę. Sąmoningai arba likimiškai – atsisakydami arba prarasdami šią ypatybę – lengvai galime pavirsti gyvuliais arba daržovėmis. Romane kalbama apie tai, kad žmogus yra tas, KURIS nori, gali, žino, planuoja, myli, kenčia ir kuria – jis yra mąstymas, protas, valia, siela, dvasia. Ir jis yra tas, KURĮ jis valdo, kuriuo disponuoja, kurį pažįsta, formuoja ir kuria – kūnas, daiktas, asmuo. Mes esame tie, kurie kuriame ir esame tai, ką iš savęs nuolat, kiekvieną akimirką sukuriame. Visas pasaulis iš pradžių turi atsitikti mūsų galvose, kad vėliau įvyktų arba neįvyktų realybėje. Sukurk save, užuot ieškojęs savęs. Mes esame tie eksperimentatoriai, kurie nuolat kelia hipotezes ir jas tikrina. Eksperimentuodami su pasauliu, kitais žmonėmis, bet pirmiausia – su savimi. Mano romane herojus nuolat susitinka su savimi šiame ilgame, lemtingame – įtampos, nusivylimo, bet ir džiaugsmo kupiname – kelyje. Kuriame lengva nebus.

Romanas jau pristatytas skaitytojams nuo Kauno iki Palangos, Anykščių, Klaipėdos ir Kretingos. Pačiai teko dalyvauti viename tokių renginių ir matyti, kaip gyvai publika reaguoja, klausydama ištraukų, Tavo komentarų. O vėliau pasipylė citatos ir aptarimai feisbuko erdvėje. Kai šį kūrinį skaičiau, maniau, nebus daug norinčių aukoti brangų laiką (nes šiai knygai jo tikrai reikia!). Juo labiau – gilintis į pagrindinio herojaus galvoje vykstančias diskusijas su gausybe „aš“ pavidalų. Bet klydau. Gal žmonės pasiilgo rimtų dalykų? Pavargo nuo lengvo turinio?

„Lengva nebus“ – mano romanų trilogijos finalas. Ta pati idėja, beveik tas pats herojus, veikiantis vis labiau neapibrėžtoje erdvėje ir nenusakomame laike. Pirmame romane to „tiesiog gyvenimo“ yra daug daugiau, ir net miestus, kuriuose vyksta veiksmas, ar veikėjus panorėjus galima iššifruoti, pasitelkus specialų žodyną knygos pabaigoje, bet tai – tik smalsiausiems. Niekas nepasikeičia, kai sužinai, kad ten minimas B. yra Bronksas, o Br. – Briuselis, bet B. K. yra Bernardas Klervietis – filosofas. Ka. yra Kanai Prancūzijoje, Kaf. – rašytojas Kafka, o santrumpa Kas. žymi Kasablanką. Vis tiek, kaip minėta, visuose mano romanuose veikėjai pasirodo, pasireiškia ir išnyksta nežinia kur ir nežinia kada. Aišku, kad miestuose (labai retai – dykumose ir kalnuose), aišku, kad maždaug XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje.

Romano „Tavo rytoj buvo vakar“ veiksmas irgi vyksta žmonių galvose, jei norite – mintyse, širdyse, sielose. Pagal širdies geografijos, sielos istorijos, minties archeologijos principus. Ne filosofui ir ne psichologui, ir ne intravertui gali būti nesmagus ir nereikalingas toks paprastas ir neįprastas judesys – tas nuolatinis atsigręžimas į mintį. Į save – mąstantį. Minties refleksija. Nustebimas, kad mūsų mintys gali atsirasti ne tik kaip reakcija į išorinį pasaulį, bet egzistuoja ir mintys apie mintis. Kai supranti, kad žinai. Kai suvoki, kad kiti irgi supranta. Kai nutuoki, kad jie atsimena. Kai prisimeni prisiminimus. Arba: kai sugebi įsijausti ne tik į pasaulį, bet į savo jausmus. Kai liūdi, kad tau nelinksma. Kai tau juokinga, kad jiems ne gėda. Kai nori norėti.

Ar žmonės pasiilgsta savęs. Ar jie nori, kad jiems būtų nelengva. Nemanau. Netikiu. Reikia treniruoti save, kad sugebėtum nusigręžti nuo nerūpestingo pasaulio, nuo jo klastingo, iliuzinio lengvumo ir paviršutiniškumo. Kad suprastum, jog lengvumas dažniausiai yra apgaulingas. Kad lengvai pasiekiami dažniausiai yra nevertingi dalykai. Arba reikia sukrėtimo, smūgio, nelaimės. Arba – kaip būtų gerai, jeigu pati socialinė tikrovė signalizuotų apie būtinybę žvelgti giliau, toliau ir sudėtingiau. Jei numanytum, kad yra gausybė dalykų, kurie atskiram asmeniui, atskiram protui negali būti akivaizdūs. Jeigu suprastum, kad esi kažkas daugiau, nei žinai apie save. Jei tikėtum, kad gali – ir norėtum save susikurti bei pasikeisti.

Bet jeigu ir taip gerai, kaip yra. Jeigu nieko netrūksta.

„Jei netrūksta net trūkumo jausmo“ – sako mano herojus.

Ir vis tik pagrindinis romano veikėjas, nors, kaip sakai, veiksmas vyksta galvoje, gyvena ne Vilniuje, ne Birštone ir ne Vilkijos miestelyje. Kodėl Tavo tekstuose tiek daug Amerikos? Juk tai ne vien geografija?

Pati Amerika yra savotiška abstraktybė. Tai kažkas neaprėpiamo ir nesuvokiamo – nei fiziškai, nei metafiziškai. Gamtos stebuklų ir kultūrinių nesąmonių, nesusipratimų, stereotipų ir unikaliausių įžvalgų, atradimų ir netekčių, džiaugsmų ir nevilčių kratinys, mišinys, rinkinys. Yra kažkas tame darinyje, kas gali būti pavadinta Amerika, bet realybėje – tai neegzistuojanti bendrybė. Priklausomai nuo aplinkybių, nuo situacijos, nuo miesto, nuo uragano, nuo augalo, nuo žmogaus – tu atsiduri visiškai neįmanomose, netikėtose, nenuspėjamose būsenose. Išsimaudęs šiltame vandenyne, po kelių valandų vairavimo gali paslidinėti snieguotomis viršūnėmis, Santa Monikoje – išgirsti Bruce’o Springsteeno gatvės koncertą, Los Andžele – susitikti Sharon Stone, Arizonoje bare išgerti alaus su nusigyvenusiu slavistikos profesoriumi arba pasikalbėti apie demokratiją su indėnų (vietinių amerikiečių) genties vadu. Amerika yra savotiškas kosmosas, įsivaizduojamoji tikrovė, į kurią labai patogu iškelti veikėjų gyvenimus, sudistancinant juos, panaikinant laikines-erdvines koordinates įvairiausiose psichologinėse situacijose. Išgryninant santykius, kaip kokiame laboratoriniame tyrime, kai pasidedi lašą, prispaudi stikliuku ir, pažvelgęs pro mikroskopą, pamatai ištisą knibždančių, veikiančių, kažko siekiančių pirmuonių pasaulį. Gal paradoksalu, bet išgryninti romano tikrovę, išvalyti ją nuo realybės skeveldrų ir nuosėdų galima tik turint tos tikrovės patirčių. Esu studijavęs, stažavęsis, šiek tiek dėstęs, gyvenęs, keliavęs Amerikoje. Tikiu, kad tai padėjo man išsivaduoti iš paviršutiniškų amerikietiškos tikrovės patirčių, idant jos netrukdytų man kurti nepriklausomą romano pasaulį. Kad mano herojai apsigyventų ne visai niekur ir niekada. Tik – kažkur ir kažkada. Nes kur gyventi yra nesvarbu. Ir Amerikoje tai gali pajusti labai realiai.

Viena ištikimiausių Tavo skaitytojų ir gerbėjų Viktorija Urbonavičiūtė teigia, kad „Lengva nebus“ – turbūt drąsiausia lietuviška knyga, nes dar niekas taip atvirai lietuviškoje literatūroje nerašė apie seksą ir dažnai nepaprastus suaugusių žmonių santykius, nebuvo taip psichoterapiškai taikliai ir tiksliai aprašęs, kas ir kodėl vyksta mūsų galvose prieš, per ir po TO“. Kokia ta auksinė romano autoriaus formulė, kad jis geba kalbėti apie seksą vos ne kiekviename puslapyje, tačiau mes nerandame fiziologijos ar kokių pigių triukų, jaudinančių vaizduotę pornografiniais epizodais?

Gal svarbiausia yra tai, jog romano herojams seksas – tik priemonė, bet ne tikslas. Mano personažų manymu, meilės ir seksualiniai santykiai išgrynina, išdidina, kartais sukarikatūrina žmoguje slypinčias savybes, jo privalumus ir trūkumus. Taip, kaip pėsčiojo neryžtingumas arba chamiškumas, lėtumas arba įžūlumas padidėja ir išryškėja šimtus kartų, jam atsisėdus prie galingo automobilio vairo. Taip, kaip degtinė yra neblogas testeris – parodantis, kaip alkoholio garuose išlenda, išsikristalizuoja paslėptos, nematomos, nenuspėjamos žmogaus savybės. Taip ir meilė nekeičia žmogaus, tik išryškina, demaskuoja, charakterizuoja jo asmenį, taip ir seksas irgi yra savotiškas padidinamasis stiklas, mikroskopas. Kaip minėta, romane kalbama ne tiek apie tai, kas vyksta fizinėje realybėje, bet apie mūsų jutimų, jausmų, minčių, intuicijų, įžvalgų, būsenų pasaulį. Tikiuosi, kad tokia prieiga de-seksualizuoja, nu-erotina daugelį romano epizodų ir situacijų. Žmonės labai daug kalbasi. Jie nori vienas kitą suprasti. Ir išsiduoda: kad intymiuose santykiuose lengvai apsinuogina polinkis manipuliuoti ir terorizuoti, mistifikuoti ir klastoti, vadovauti ir tingėti. Apie erotiką mano herojai kartais kalba visai neerotiškai: „Kadangi G taškas yra galvoje, todėl žmonės taip mėgsta krušti vienas kitam protą.“

Žmogaus gyvenime visada yra keli punktai, kurie rodo nuoseklų migravimą iš A į B, o tarp jų egzistuoja ir pašaliečiui suvokiama logika. Mėginu sumegzti mazgelius tarp Tave dominančių dalykų bei veiklų: gnoseologijos ir dainų tekstų, eilėraščių vaikams ir pilietinių kompetencijų, ekonomikos ir pedagogikos, meilės romanų ir filosofinių esė…

Kai kurie dalykai tik atrodo neįmanomai nutolę. Taip atsitinka, kai analitinis protas, besistengdamas sutvarkyti tikrovę, suskaido ją į gausybę lyg ir nesusijusių pasaulių: pažvelgus į mokslus, gali pasirodyti, kad egzistuoja kažkokios atskiros, savarankiškos – fizikos, chemijos, matematikos, moralės, politikos ar ekonomikos – realybės. Labai pasistengę, sugebėtume atskirti istoriją nuo geografijos, ekonomiką nuo teisės, politiką nuo moralės ir prisikurti įvairiausių nesusisiekiančių, nesąveikaujančių, logiškai nepriekaištingų tikrovių, kuriose visko yra, tik nėra vietos žmogui. Yra konstrukcijos, bet nėra gyvybės, yra teisėtumas, bet nėra teisingumo, yra atskiros reikšmės, bet nėra prasmės, yra piliečiai, bet nėra vyrų nei moterų. Tos sukonstruotos tikrovės – suskilusios, atplyšusios vientiso pasaulio interpretacijos, kintančio, ieškančio žvilgsnio perspektyvos. Svarbiausias ir įdomiausias galėtų būti sugebėjimas susieti, sugretinti, palyginti – ir pakeisti tas interpretacijas, tas perspektyvas. Pamatyti visumą, pasimatuoti kitą žvilgsnį – pra-regėti, į-žiūrėti, nu-stebinti save – žvelgiantį, stebintį, ieškantį. Kai žiūri pro poezijos, eseistikos, prozos akinius, kai rašymas tampa gyvenimo principu, kai susikuri tikroves, kuriose gali apsigyventi – išaiškėja, kad ne taip svarbu, kaip ir apie ką rašyti. Tas klaidžiojimas po skirtingus pasaulius paverčia gyvenimą savotišku nuotykiu, įtikina, kad viskas yra eksperimentas, kai keli hipotezes, renkiesi tyrimo būdus, konstruoji elgesio algoritmus – ir tikrini, tikrini – vieninteliu įmanomu – klaidų ir bandymų – metodu. Sako, – ir nežinia, ar tai tiesa, bet gražus palyginimas, – kad aukščiausio lygio išradėjams nesvarbu, kokioje srityje jiems keliama užduotis – atrasti vaistus, sukurti vakcinas ar mechanizmus, suformuluoti mokymosi principus, sukonstruoti mokslų paradigmas ar rezultatų patikrinimo standartus, – kūrybiškumas yra ta kompetencija, be kurios neįmanomi atradimai ir išradimai. Ši savybė labai svarbi: kasdienybės recidyvuose padeda išgyventi, nes kiekvieną dieną skatina atrasti ir susikurti pasaulį iš naujo. Nepaskęsti buities rutinoje ir daiktų tuštumoje.

Lygiai kaip Tu esu integruotų, o ne suskaldytų į atskirybes dalykų šalininkė. Tačiau, regis, pasaulis labiau linkęs vadovautis, kaip Tu sakai, analitiniu protu, kuriam kuo toliau, tuo labiau ne tik aplinkos daiktai, bet ir žmonės tampa statistiniais vienetais. Kaip manai, kokia idėja dabar turėtų ištikti žmoniją, kad būtų pradėtas naujos epochos ratas?

Ta idėja sena kaip pasaulis. Mes esame pačios sau nepakankamos būtybės. Net tam, kad įsitikintume, jog esame, mums reikia kito, bent vieno žmogaus. Norime būti ne tik pamatyti, bet ir suprasti, užjausti ir išjausti. O kitą žmogų galime suprasti, tik bandydami suprasti save. Gal čia kalti mokslai su savo objektyvumo prezumpcija, su savo prielaida, kad pasaulį būtina ir galima pamatyti beaistriu, objektyviu žvilgsniu – taip, kaip jį regi mikroskopas, teleskopas ar kamera. Ir kad norint pažvelgti tokiu – teo-riniu (Teo – dievišku, nesuinteresuotu, nepragmatišku) – žvilgsniu reikia pašalinti iš tos situacijos subjektą su visais jo subjektyvumais, norais, aistromis, nuostatomis ir preferencijomis. Juk mokslininkas turėtų būti nešališkas, neįsimylėjęs savo tiriamojo objekto, nejaučiantis simpatijų nei rūgštims, nei ląstelėms, nei istorinėms asmenybėms. Privalėtų nepasiduoti jausmams ir silpnybėms. Neinterpretuoti, matyti daiktus ir reiškinius tokius, kokie jie yra, nepriklausomai nuo žvilgsnio. Norint pažinti pasaulį, jam nebūtina pažinti save. Paradoksaliausia, kad ši nuostata labai lengvai pavirsta funkciniu, technokratiniu susidomėjimu tikrove – specialisto požiūriu. Net universitetai pradeda gaminti „specialistus“, „profesijų atstovus“, kurie lengvai gali atsakyti „kam mums reikia“, „kokia iš to nauda“, „kaip tai pritaikyti“, „ką iš to galima padaryti“. Visuomenėse pradeda veikti „jėgos“, atsiranda „tendencijos“, „klasės“, „tautos“ ir „valstybės“. Nebelieka žmogaus. Nes kiekvienas klausiantis ir mokantis atsakyti į klausimą „Kam reikalinga moralė, istorija, matematika, poezija“, privalo atsakyti į simetrišką klausimą: „O tu kam toks reikalingas“, ir būtinai pagrįsti savo „naudingumą“ – kaip mokinys, kaip studentas, kaip pilietis, kaip tautos atstovas. Žmogus netenka savaiminio vertingumo, tampa vienetu, funkcija, priemone aukštesniems – beprotiškiausiems – tikslams, kaip gražiai jie bebūtų įvardijami: Tėvynė, Tauta, Pažanga ar Istorinis dėsningumas. Suskilęs į funkcijas, nebegalintis savęs susirinkti į kažkokią vientisą tapatybę, nepajėgiantis išlikti in-dividu (nepadalinamu, nesuskaidomu).

Kuri mūsų visuomenės bendruomenė Tave priima į savo glėbį šilčiausiai? Ar kada jautei atstūmimą, nenorą įsileisti, pripažinti? Kokios gildijos, tavo manymu, vis dar yra uždaros ir netgi gyvena pagal keistus klano, grupuotės principus?

Įdomus, konstruktyvus, bet ir provokuojantis klausimas. Labai gerai jaučiuosi fotografų bendruomenėje – gal ir keista, bet tarp jų turiu nemažai draugų, bendraminčių ir mano kūrybos fanų. Mes visi rašome ir fotografuojame ne prietaisais ar instrumentais, bet žvilgsniu ir galva. Sugebame pamatyti ir parodyti pasaulį kitaip. Ypač – tą pasaulį, kuris slypi mūsų galvose, mintyse, sielose. Kurį reikia ištraukti iš galvos, „iš-galvoti“, padaryti matomą, prieinamą kitiems ir jiems parodyti – žodžiais, vaizdais, spalvomis, garsais. Mano giliu įsitikinimu, rodyti reikia ne kažkokią „tikrovę“, „gamtą“ ar „gyvenimą“. Demonstruoti tenka save – kaip tavyje lūžta, keičiasi, atsispindi, transformuojasi tas pasaulis. Gausybė mėgėjų, atvirkščiai, užsiėmę turistiniais, gyvenimiškais realybių ar tikrovių aprašymais, kurie niekam kitam, išskyrus juos pačius, neįdomūs. Kaip juokauju, gal mus vienija tai, kad ir rašytojai, ir fotografai yra atsidūrę keistoje grafomanų ir fotografomanų apsuptyje. Rašymas ir fotografavimas kartais įsivaizduojami kaip jokių specialių profesinių įgūdžių ir gabumų nereikalaujanti mėgėjiška veikla. Žmonėms dažnai užtenka drąsos parašyti knygą ar paskelbti nuotraukų albumą. Nors ne kiek­viena nuotrauka yra foto-grafija ir ne kiekvienas daiktas, turintis knygos pavidalą, yra knyga. Tapybos pasaulyje irgi pasitaiko nemažai tų, kurie savo „šeštadieninius bandymus“ pateikia kaip meno pavyzdžius. Kažkodėl rečiau atsiranda mėgėjų laisvalaikiu kurti skulptūras ar rašyti fizikos bei chemijos traktatus.

Manau, kad taip pat turiu bendraminčių mokytojų bei edukologų akademinėse bendruomenėse. Net nudžiugau, kai neseniai buvau pripažintas vienu iš trijų naujausių filosofijos ir filosofinės etikos mokymo mokyklose tendencijų kūrėju ir autoriumi. Tarp rašytojų nesijaučiu nei pagerbtasis, nei koks atstumtasis. Rašytojai yra prakeikti individualistai. Jeigu jiems kas ir rūpi, tai ne kiti rašytojai, o skaitytojai. Kas blogiau, kad egzistuojantys rašytojų cechai ar klanai gana uždari, nenatūraliai konkuruojantys, vieni kitais nesidomintys ir patys sau pakankami. Turintys savo autorius, juos aptarnaujančius kritikus, savo leidyklas, savo premijas, savo knygoms – tradicines Kultūros tarybos paramas, savo kūrybai – beveik nuolatines, vardines stipendijas. Labiausiai gaila, kad nėra tarpgildijinio ryšio tarp įvairių meno sričių kūrėjų. Bet jeigu nėra socialinio-kultūrinio poreikio rašytojams, tapytojams ar kompozitoriams keistis idėjomis, bendrauti, bendradarbiauti – jokios institucijos čia negali padėti. Sunku, bet smagu būtų įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, atrodytų bendri tapytojų, fotografų, kompozitorių ir poetų plenerai. Ar kažkokios kūrybinės stovyklos, kurių dalyviai vieni kitiems būtų lektoriai, edukatoriai, mokytojai ir mokiniai, atlikėjai, kritikai ir žiūrovai. Ir – atskira tema: rašytojams reikėtų – nors gal jau ir per vėlu – pradėti rūpintis savo skaitytojų ugdymu. Gal autoriniai kūrybiniai rašymo seminarai padėtų atrasti ne tik naujus rašytojus, bet ir skaitytojus, o kūrybinės stovyklos leistų supažindinti rašytojus su skaitytojais bei vienus rašytojus su kitais.

Jei dabar galėtum pasėdėti prie vieno stalo su C. G. Jungu, S. Freudu, M. Eliade, Ch. Darwinu ir A. Einsteinu, kuris Tau būtų įdomiausias pašnekovas ir kokį klausimą jam užduotum?

Įdomią kompaniją siūlai. Nežinau, ar aš pats juos pasirinkčiau, jei turėčiau tokią galimybę. Man patinka, kad jų teorijos – savotiški priekaištai ir įžeidimai žmogaus savimeilei bei sveikam protui. Nėra smagu pagalvoti, kad pasąmonė gali išsprūsti iš mūsų sąmonės ir visa žinančio proto kontrolės, kad išankstinis, apriorinis racionalumas yra niekuo nepagrindžiamas ir todėl neracionalus, kad mes linkę vadovautis situacine logika, kuri kitose situacijose visiškai nepritaikoma, kad reliatyvumas yra principas, kurį verta pritaikyti ne tik tikrovei, bet ir bandymui suprasti save ir kitus. Ir kad visos teorijos geriausiai paaiškina ir iliustruoja savo prielaidas, kurių jos negali ir nesiruošia įrodinėti, ir todėl pati sąžiningiausia yra geometrija, jas atvirai vadinanti aksiomomis. Aš ne tiek bandyčiau šių išminčių ko nors paklausinėti, bet labiau norėčiau išgirsti, kokius klausimus jie užduotų vienas kitam. Ar jiems iš viso pavyktų susikalbėti. Ar jie sugebėtų išklausyti vienas kitą. Ar pajėgtų pasižiūrėti į savo teoriją kito žvilgsniu, pakeisti savo žvilgsnio perspektyvą – ir nebūtinai pakeistų savo į-si-tikinimus, bet pabandytų suprasti, kad gali būti ir kitos prielaidos, kitos interpretacijos. Nekalbant jau apie tai, kad ir jiems patiems savo teorijas būtų sveika patikrinti ne verifikuojant, ieškant, kur ir kiek jos tinka, bet falsifikuojant – bandant sugriauti savo konstrukcijas. Beveik dešimt metų išbuvęs filosofijos katedros vedėju kartais galvodavau, kad mano profesoriai vienas pas kitą neišlaikytų filosofijos egzamino. Ir todėl sakau, kad svarbiausia žmogaus savybė yra drąsa. Drąsa abejoti tuo, kas atrodo amžina, „savaime suprantama“ ir „akivaizdu“.